Špalie kuta ve

Tai būtinai turi atsitikti vakare. Vakarai jam niekada nepatiko. Ryte viskas ne taip baisu. Tragiški dalykai, įvykstantys vakare, trigubai baisesni. Špalie kuta ve, sako ji. Dabar pasiimanti tik akvariumą. Viso kito ateisianti vėliau. Arba jis jai atvešiąs. Arba ji ką nors atsiųsianti. Dabar ji jau turinti eiti, nes susitarusi.

Kai ji nori pasakyti ką svarbaus, pradeda jaudintis, jos apatinis žandikaulis sustingsta, beria žodžius greitai, sustodama įkvėpti oro ne tada, kada reikia.

Jis žiūri į savo rankas. Ji sakė, kad jis turi mąstytojo rankas, pirštai ilgi, tiesūs, taisyklingais nagais. Nenori jis dabar tų rankų, tegul pasiima. Padėtų jai prie kojų dėžę su visais jos kada nors jam ištartais gerais ir gražiais žodžiais, ne, mestų ją žemyn nuo viršutinės laiptų aikštelės, kad jie visi sudužtų dėžėje dar nepasiekę pirmo aukšto.

Trokšta pasakyti ką nors siaubingo ir žiauraus, lygiai taip pat baisaus kaip tai, ką ji dabar kalba. Paskelbti karą, nuo žemės paviršiaus nušluoti miestą su miegančiais vaikais ir moterimis. Nesugalvoja nieko, kas sunaikintų atsiradusią asimetriją. Galvoja tik apie vieną žodį, labai trumpą, negali jo ištarti, jis atrodo per silpnas, neatsvers to, ką ji pasakė, nebent gautų mikrofoną arba surinktų tūkstančio žmonių chorą ir visi kartu jį išrėktų. Jis sumokėtų.

Truputį pavaikšto, per lėtai, pirmyn ir atgal, tylėdamas. Norėtų padaryti ką nors šiurpaus, smurtiško, o kartu didingo - kad ji netektų amo. Išplėšti jai iš rankų akvariumą ir tėkšti į virtuvės grindis, o paskui surinkus pabučiuoti kiekvieną žuvytę ir padovanoti kiekvienai po ežerą ar upę.

Ji tvirčiau apkabina akvariumą. Jiems nebūtų nieko išėję vienaip ar kitaip, ji tai žinanti, juk yra daug dalykų joje, kurie jį erzina, jie skaito skirtingas knygas, be to, ji matanti, kad jam nepatinkančios jos žuvytės, niekada nepatikę.

Visai ne, sako jis, jam patinka žuvytės, nei patinka, nei nepatinka, jam jos nerūpi, jam nepatinka nelaisvė, jis negali pakęsti kalėjimų, zoologijos sodų, cirkų, akvariumų, terariumų, gyvulinių vagonų, narvų, šuns būdos su grandine, akvariume labai trošku, be to, tai tokia smulkmena, jeigu jai svarbu, jis nusipirks du akvariumus ir rūpinsis žuvimis dar geriau, negu ji. Jeigu ji nori, tai jis ir paukščių nusipirks, paukščių narvuose jam dar gailiau, nei žuvų. Jis išgriaus vieną namo sieną ir padarys naują, stiklinę, kad jie patys gyventų kaip akvariume. Ir ne paprastą stiklą jis įdės, o didžiulį lęšį, tokį, kokie yra jos akinių stiklai, ji matys pasaulį pro tą sieną ryškų, nesusiliejantį tolumoj, neraibuliuojantį.

Tai ne smulkmena, sako ji, akvariumas esantis ženklas kitų jos charakterio savybių, atsiskleisiančių vėliau, galbūt ji vaikus auklėsianti labai suvaržytai, o jam tai nepatiksią. Jam nesvarbu vaikai, tegul jie skradžiai prasmenga, sako jis. Ji nenorinti, kad jis taip kalbėtų, vaikai visada svarbu, ji netikinti, kad dabar jis kalbantis rimtai. Viskas būsią gerai, viskas būsią gerai, ji kelis kartus pakartoja ir vienu žingsniu atsitraukia nuo jo. Jie būsiantys labai geri draugai, jis pamatysiantis, reikia tik kad praeitų kiek laiko, jie galėsiantys susitikti išgerti arbatos ir pasikalbėti, visada visada.

Bet kodėl, klausia jis, ką tu čia darai, ar yra kitas žmogus. Jokio žmogaus nėra, ji nenorinti apie tai kalbėti. Ji tik negalinti jo – ką, ji nepasako to žodžio – pamilti, pakęsti, pakeisti? Ji bandžiusi, bet jai nepavykę, ir niekada nepavyks, jis ir pats tai žinąs, tik ilgą laiką buvęs labai pakantus, bet ilgiau taip esą nebegalima, ar dabar ji jau galinti eiti? Jis nusiraminsiąs, pamiegosiąs, ryte viskas atrodysią daug paprasčiau.

Aišku, kad jis žinojo. Galima buvo nujausti, kad tai įvyks. Tik kodėl viskas turi būti taip skurdu, vulgaru, virtuvėje, sutemus, tai panašu į užpuolimą, įsilaužimą, apiplėšimą, žmogžudystę. Ji atima iš jo viską, kas jis yra, sulaužo jam stuburą, jis net surikti negali. Juk galėtų būti iškilmės, gal net bažnyčioje. Jie pasipuoštų. Pasikviestų draugų, o gal net ir tėvus. Būtų daug gėlių ir saulės. Nelytų. Grotų muzika. Jie stovėtų susikibę už rankų, prie altoriaus ir ant torto, o tada kas nors, gal kunigas, o gal virėjas su peiliu, atplėštų juos vieną nuo kito, tada jie iškilmingai prisiektų. Ji pasakytų visiems girdint, kad būdama sveiko proto ir nieko neverčiama, ir jis pasakytų tą patį, tai būtų melas, nes jis yra verčiamas ir pamažu praranda protą, bet padarytų taip, jeigu būtų tokia tvarka. Ritualai padeda kritinėse situacijose. Špalie kuta ve. Tu palieki mane. Sudie sudie. Galbūt jis pasimuistytų, gal ji persigalvotų. Bet ne, nepersigalvotų, jis žino. Tada kas nors atsakingas išstumtų juos iš bažnyčios pro skirtingas duris, paskui perpjautų tortą atskirdamas cukrines figūrėles, ir svečiai, pasidalinę tortą perpus, važiuotų švęsti, o jie išėję keliautų neatsisukdami į priešingas puses, toli toliausiai, daugiau niekada niekada nesusitiktų, jis pamirštų ją ir save koks buvo, galėtų pradėti gyventi iš naujo, kur nors kitur, tarp gėlių, saulėje, muzikai grojant. Jei tai būtų tas pats miestas, jie pasidalintų jį ir niekad kojos nekeltų į kito teritoriją. Taip būtų daug geriau. O dabar ji trypčioja prie durų, jai nemalonu, ji nori, kad visa tai greičiau baigtųsi, ką jis besakytų, viskas tik blogiau. 

Dabar jis jau nebenori, kad ji jo nepaliktų. Jį net suima juokas. Jis jaučiasi kaip ilgų distancijų bėgikas, kuriam staiga parūpo įveikti tik trumpučius 50 m. Jam užtektų, kad ji tik dabar neišeitų. Juk galėtų ji išeiti rytoj. Arba kai jis užmigs. Geriausia tai rytoj. Arba galėtų jie abu išeiti rytoj kartu, lyg niekur nieko. Svarbiausia, kad ji neišeitų šiandien. Čia jau esanti isterija, sako ji, ir pasitraukia dar arčiau durų.

Jis niekada nesijuoks. Niekam nepratars gero žodžio. Niekada niekur nekeliaus. Neskolins pinigų. Nedovanos dovanų. Neturės draugų. Neskambins mamai. Neklausys muzikos. Nieko nesigailės ir neužjaus. Neskaitys. Neis į darbą. Jis nebegali gyventi šitame bute. Jis išeina tuoj pat, kartu su ja, jie galės išsiskirti prie laiptinės durų, jis neseks paskui ją, jis tik negali pakęsti šito namo. Visa tai esanti netiesa, jam taip tik dabar atrodą, jis esantis labai jautrus, ji tai žinanti, bet po metų jis pats pasijuoksiąs iš to ką dabar kalba. Ji pabučiuoja jį į skruostą ir išeina su akvariumu glėby. Jis visada galintis jai parašyti. Ji nebūtinai atsakysianti. Ji labai norėtų bėgte bėgti laiptais, bet eina iš lėto. Ką jai daugiau jai daryti. Jis supranta. Raktą palieka. Jis juk užsirakinsiąs duris ir nedarysiąs nesąmonių. Nerakina, užgesina šviesą, atsisėda prie durų. Atsigula. Jam skauda pilvą, jis jaučia ten žuvytes, jos plaukia labai greitai. Guli ilgai. Mašinų šviesos, per grindis vis persilieja lango dėmė. Ima krėsti šaltis. Tamsoj nueina prie spintos, ima jos paltą, nuo lovos – pagalvę, grįžta, susirango ten pat, užsikloja, sušyla, sapnuoja. Jo akiniai naujais storais rėmeliais. Jis nepažįstamam mieste, prie jūros, jaučiasi kaltas ir negali nieko paliesti. Visi yra ištremti, per rankos atstumą nuo jo, net šunys. Ji labai geras žmogus. O su juo kažkas ne taip. Tas žodis buvo iš dviejų raidžių, vieno skiemens, ne, tikrai silpnas. Nėra jokios prasmės apie tai kalbėti viešai. Žuvytės pradeda lipti į krantą.