Alkio akimirkos

Keturios alkanos varnos supasi ant klevo pamėkliškų šakų, kiekviena iš eilės krankteli man praeinant. Mano draugės – nusišypsau joms. Žygiuoju apsirengusi violetinį paltuką per aprimusį miestą ir sugaunu kiekvieną man skirtą žvilgsnį ir šypseną. Jos nešildo – jokio nuoširdumo. Bet sušildyt gali romas, todėl smunku į pirmą pasitaikiusią kavinukę ir paprašau stikliuko tamsaus. Makteliu, po to dar vieną ir jau visai nebaisūs spalio vėjai, ūžiantys už lango. Už lango manęs niekas nemasina – išsitraukiu knygą ir skaitau ją čia pat: kavinėj, su kava. Kaip gaila, kad uždraudė rūkyti viduje, Beresnevičius kažkur anapus linguoja galva: juoda kava be cigaretės – tai tik liūdnas gėrimas. Nežinau, kokia tiksli citata, bet visada visiems sakau būtent taip. O kad nebūtų taip siaubingai liūdna, paprašau dar romo. Trys stikliukai romo gali padaryt stebuklą – sulaužyta mergaitė gali nusišypsoti žavingos moters šypsena prie baro sėdinčiam vyriškiui ir šis pasiduos jai. Dar du stikliukai sušildo tiek, kad mergaitė lieka be rūbų. Aritmetika paprasta – tik penki stikliukai romo ir mergaitė jau suauga ir suįžūlėja tiek, kad gulėdama svetimoje lovoje nė neatsiklausus traukia Camel dūmą, o pelenus krato į ant naktinio stalelio stovičią stiklinę su vandeniu ir citrina. Vyriškis tiek nustebęs, kad nebemoka net prieštarauti.

Atsikeliu iš lovos ir rengiuosi.
- Kur skubi? Pabuk dar, ryte kava pavaišinsiu, - kokie kvaili juokai.
- Aš mėgstu kavą gerti savo namuose, - sakau ramiai.
- Rimtai, neišeik.
Aš tik nusišypsau – kvailas vyriškis. Stebina faktas, koks neteisingas yra gyvenimas: moterims seksą gauti lengviau negu meilę, vyriškiams – meilę lengviau nei seksą, o paklausa apgailėtinai atvirkščia. Džiaugiuosi esanti moterim.

Einu per tamsų miestą, ir tik mano violetinis paltukas puošia pilką gatvę, plaukus bando nusinešti vėjas. Bet jam nepavyks – išsinešti jis geba tik paikas mintis, pakibusias aplink. Atsirakinu narvelį ir tyliai žengiu – susimaunu. Liūdnos akys įdėmiai stebi mano lėtą fokstrotą aplink išmėtytas knygas. Ir aš iš nerangumo žengteliu ant moralės, slystu per kambarį ir nusileidžiu grakščiu špagatu ant minkšto kilimo – fokstroto pabaiga efektinga, bet kiek efektyvi – nežinia.
- Kur buvai tiek ilgai?
- Tavo labai liūdnas vardas, Liudai. Apie ką galvojo tavo tėvai?
- Aš rimtai.
- Aš irgi: mes taip savo vaikų nevadinsim.
- Karolina?
- Ir taip mes savo vaikų nevadinsim.
Jis neištveria ir nusišypso – ta kapituliacija kiek per anksti, tikėjausi dar būti stipriau prispausta. Bet lieku nieko nepešus: abejingumas mano alkio nepasotins, tyli kančia ir pasiaukojimas – irgi. Išsitiesiu ant kilimo ir užsimerkiu, jaučiu kaip liūdni pirštai pasiklysta mano plaukuose. Jei aplink būtų tik priešai – aš amžiais laimėčiau, su mylimaisiais žaidimas daug sudėtingesnis: jo taisyklių man niekas neišaiškino ir nepapasakojo, kaip žaidžiama. O kartais man atrodo, kad tai – visai ne žaidimas, o visas gyvenimas tiesiog toks paprastai paprastas, bet kaskart  laiku susivokiu – taip būti negali, reikia laimėti, kaži kaip, bet reikia. Dabar tikrinu ribas ir atsparumą – rezultatai neįtikėtini, neatsistebiu, kaip stipriai galima nuklysti ir kaip paprasta pakeisti įvykių eigą. Pasitikėjimas. Kodėl? Atrandu tik vieną atsakymą, - nes taip nori patys žmonės. Žmonės, kurie ne tik amžinai meluoja, bet amžinai ir tiki – kažkur iš pasąmonės gelmių išnyra Erichas Marija.

Padarau mums kakavos, o jis paruošia šachmatų lentą. Man malonu, kad jis sugeba mane aplošti – bent jau čia aš galiu pralaimėti ir jaustis saugi. Bet po šacho ir mato vėl seka cugcvangas – nejudu, tik tykiai tykiai kvėpuoju.

Keisčiausia, kai naktį mane stipriai apkabina, atrodo, kad jis viską supranta ir atleidžia, o alkis – nurimsta.