Sugriovei mano viltis,
Ir be jų aš jau beviltiškas esu,
Paniekinai man svajones,
Vistiek be jų aš merdėdamas dar einu,
Atimk, gyvybę,
Būsiu aš migla arba rūku,
Atimk, bet kokią sąvastį ir tapsiu tuo kuo esi tu...
Na jei juokingas tai juokingas, ko čia pykt, yra gi kaip yra :) . Tiesa, būtų įdomu žinoti kas blogai, gal apskiritai geriau pasilaikyt tą savo "kūrybą" sau, nes pačiam vertint save sunku, gal tik vagiu bereikalingai kitų žmonių gyvenimo sekundes :)
Gal pavadinimas ir nėra idealus, nežinau, nes nemėgstu pavadinimų galvojimo, o šiaip šitoj keverzonėj, labiau išreiškštas nusivylimas, kad Dievas kaip ir iš tikrųjų - niekas - Jo nėra (iš paskutinės eilutės lyg ir aišku). Čia ir tas gal ne pyktis, bet nusivylimas. Gal pagyromis pasirodė - virsmas "tuo" Dievu? Tiesa, užbėgant už akių, jei kas norėtų gilintis apskritai į tikėjimo subtilybes tai primenu, kad čia tiesiog, gal ir menkaverte - kūryba, o ne nuomonių ringas. Juolabiau, kad net ir pats dabar turiu kitokį suvokimą, ir čia tik etapo detalė einant į jį, cinizmo voratinklis.
Tai tik 'kūryba'-emocija, beje iš senesniau, rodanti turbūt ne tiek Dievo, o mūsų pačių silpnumą. Ir, manau, siekiant (tikint) Dievo - baimė kliūtis. Jei bijosi savo paties minčių, neigsi jas, jos niekur nedings, o pažinęs jas atvirai, tikrai nenorėsi su tamsesnėmis susitaikyti ir ieškosi kelio į šviesesnę dieną. Mano galva su "Dievu ryšys" yra tik kai yra "dialogas", o ne išpažinimas per formose "įkalintą" (stabišką) Dievo atvaizdą. Kaip galima pažint Dievą, jei nedrįsi ir bijosi pažint net save? Visgi tikrai gerbiu ir dėkoju už nuomonę, kurią vertinu :)