Pro lietaus lašų čaižomus vitražinius rūmų langus sklinda silpna žvakių šviesa. Rūmuose gyvena viena mergina ir tarnaitė.
Ištaigingo kambario sienas puošia mirguliuojantis žvakių šviesų šokis.. Žvarbu. Visgi juk rudens naktis, o dideliame židinyje rusena vos kelios žarijos, tačiau kambario viduryje stovinčiai, vidutinio ūgio, lieknai merginai tai ne itin rūpi.
Ilgi, šviesūs plaukai, trumpa, klostuota, pilka suknelė, rauktomis rankovėmis, stipriai suveržtas korsetas, baltos pirštinės ir kojinaitės. Pilkšvos merginos akys primerktos.
Ji pritraukia vieną pėdą prie kitos, pasuka ją į kairę, kelia rankas į viršų, koja slysta kita viršun. Ji užsimerkia. Ir prasideda šokis. Plastiški judesiai blausioje šviesoje atrodo lengvi. Magiški.
Skrydis užmerktomis akimis... be muzikos?
Ne. Jos sieloje muzika skamba. Liūdnos smuiko gaidos virpina orą, o fone tylutėliai jam pritaria fortepijonas.
Tai niūraus vakaro muzika, kai medžiai savo plikas šakas, kuriomis teka šalto lietaus srovelės, lyg rankas tiesia į dangų, o purvo balos puošia seną vienišą kelią. Tai sielvarto, skausmo muzika.
Mergina tarsi plaukia vandens paviršiumi. Jos žingsniai tvirti. Jai nereikia matyti. Kitaip muzika nutiltų, o ji dar nori pabūti ten, judesyje, muzikoje, iliuzijoje.
Šiaip sau, atmestinas bandymėlis. Kodėl?
O va todėl. Pirma: kam vardinti aprangos detales, jeigu jos nieko neatskleidžia apie veikėją? Juk kiekvienam durniui žinoma, jog - apranga atspindi žmogaus charakterį, būdą, anksčiau ir luomą, o čia atspindi tik tai, kad mergina taip ir anaip apsirengusi, tipo išvadas darykis pats, jeigu tau įdomu.
Antra - šokio aprašymas tikra katastrofa. Žodžiai turi pleventi ir suteikti plastiką jam, o ne bukai aprašyti, kaip kriminalinėj skiltyje, patį faktą.
Ir trečia - patarimas: dirbti, dirbti, dirbti... Ne aprašinėti, o suteikti žodžiui gyvybę.
Statiška.
Nematau čia nei pasakos, nei cukraus, tik autorės suvaržytus ir per prievartą įrėmintus norus pasakyti kažką, kas neišjausta.
"Ji pritraukia vieną pėdą prie kitos, pasuka ją į kairę, kelia rankas į viršų, koja slysta kita viršun." - ar tai tikrai šokis, ar tik rytinė gimnastika: viens-du-trys-viens-du-trys...?
Ach, ačiū - autorė pati puola aiškinti: "Jos sieloje muzika skamba." Ir: "Liūdnos smuiko gaidos virpina orą..." - ji girdi. Bet aš? Atsiprašau, aš negirdžiu. Kodėl? Galbūt todėl, kad tai skamba tik autorės galvoje. Ar tai blogai? Ne, iš principo nėra blogai. Bet, jei norite publikuotis, savaime suprantama, turite pateikti tokią muziką, kurią išgirstų ir skaitytojas. Kad po to netektų kitų kaltinti klausos stoka.
Išmokite parašyti "Mergina plaukia vandens paviršiumi." vietoj "Mergina tarsi plaukia vandens paviršiumi." Va, tada ir pakalbėsim.
Aš irgi klausiau rudenį muzikos- Bizet Chanson du Toreodor ir užrašiau muzikos jausmą, tą rudenį publikavausi.
Panašumai- toreodoras ir šokanti mergina- abu jie su korsetais.
vis tik merginai reikia išsilaisvinti
Cukruota pasakaitė. Nieks nesakė, kad Kalėdų senelio nėra? Va ir pasakiau.
Toks gražiais žodeliais apklostuotas liūdesio išliejimas. na, nieko, kam nepasitaiko.