Evoliucija. Lidėjus

PAGAL MANTĄ

Pirmoji kelionės diena. Baigiu krautis paskutinius daiktus ir laukiu kada atvažiuos autobusiukas. Turiu milijoną klausimų. Na gal perdedu, bet jų prisikaupė labai nemažai. Man neužtenka Eriko žodžių: „labai sudėtinga situacija. Prašyčiau man vis tiek padėti tęsti kelionę. “ Kas gali suprasti šitą nerišlų sakinį. Turbūt mano draugas iš tiesų skubėjo. Įdomu ką jis man pasakys? Gal papasakos ką atrado ir vešis mane ten, kad pasigrožėčiau jo sunkiu triūsu.
Sėdžiu  savo sode pastatytame suoliuke, jau  gerą valandą. Pradeda temti. Koks aš kvailys! Juk nepaėmiau žibintuvėlio. Leistis į kelionę kartu su Eriku pavojingas dalykas, todėl reik būt pasiruošusiam.
- Alio. Mantai! Dar gyvas? – išgirstu iki kaulų čiulpų pažįstamą balsą. Tai Erikas.
- Sveikas. Buvau užsnūdęs. Kur taip ilgai užtrukai?
- Turėjau paruošt kalbą. Ruošiausi, ruošiausi, bet nepavyko. Turbūt šito neįmanoma suplanuot.
- Turėsi viską man pasakyt.
- Žinau. Tik gal automobilyje, nes ne tu vienas man nusprendei pagelbėt.
- Kas dar?
- Tomas ir Petras nepabūgo stot į mūsų gretas.
Nužingsniavome link Eriko „BMW“. Apie automobilius nedaug išmaniau, tai toliau pavadinimo nieko nežinojau. Įlipęs pamačiau Tomą su Petru. Petras visiškai nepasikeitė, nors nebuvome susitikę daugiau nei dešimt metų. Jo auksinius plaukus blizgino storai užtepta žėlė. Kaip ir mokykloje taip ir dabar jam niekas neprilygo aukštumu. Nustebau kaip jis atsisėdo į mašiną nesusitrenkęs galvos.  Jo akys buvo mėlynos ir tokios gilios, kaip vandenynai. Pažvelgiau į priekį, kur sėdėjo Tomas. Turbūt pats jauniausias iš mūsų šutvės. Mokykloje ji vadino ispanu, dėl savo rudų akių ir juodų kaip anglis plaukų. Ūgiu nepasižymėjo. Na štai. Manyje veržėsi begalinis džiaugsmas, kad susitikau su savo bendraklasiais. Praėjo tiek laiko. Norėjau ašara išspaust, tačiau gėdijausi prie manęs sėdinčių vyrukų.
- Na tai ką, - pradėjau. – Pagaliau susitikome.
- Taigi... – tepasakė Tomas
- Ilgėjausi jūsų vyručiai. Ne veltui paruošiau jums pavojingą kelionę. Ar tikrai norite keliauti? – pasakė atsisėdęs į vairuotojo sėdynę Erikas.
- Na pirma turėsi mums viską paaiškinti. – dalykišku tonu tarė Tomas. Visiškai nepasikeitė. Toks dalykiškas jis buvo ir mokykloje.
- Geriau atsipalaiduok bičiuli! – linksmai užrėkė Petras matydamas kaip Tomas jaudinasi. Įdomu dėl ko? Turbūt bijo kelionės, kurią dar labiau padaro baisią Eriko paistalai.
- Gerai vyrukai. Viską paėmėte? – paklausė Erikas.
- Taip. – visi lyg susitarę atsakėme.
- Tuomet užsisekite diržus ir važiuojame. Papasakosiu jums apie viską važiuodamas.
Laikydamiesi saugumo priemonių užsisegėme diržus ir ištempėme ausis.
- Gerai. Pradedu. Prieš tai noriu pasakyti, kad manęs nepertraukinėtumėte.
Visi palinksėjo galvomis.
- Kaip jau žinote draugužiai, aš esu kasinėtojas. Na tai mano hobis greičiau. Keliavau į tolimą kelionę į Filipinus. Ten visiškai netyčia klajodamas po mišką aptikau keistą kalvelę. Ji pūpsojo miško pakrašty. Joje matėsi išraižyti rašmenys. Tai kažkokios grupės, ar kažkas panašaus. Ten supratau tik nupieštą rodyklę į dešinę ir prie jos parašytas  skaičius du. Pamąsčiau ką galėjo reikšti du? Gal du žingsniai į dešinę? Tokia buvo pirmoji šovusi mintis. Paėjau du žingsnius ir pradėjau kasti. Kasiau kokias 3 dienas. Vos užteko maisto atsargų. Pagaliau atkasiau skrynią. Ji buvo išraižyta tokių pačių rašmenų kaip ant kalvos. Spyna buvo labai stipri. Todėl pagalvojau paimti skrynią skrydžiui namo. Taip ir pasielgiau. Nuvykęs namo į Sietlą pradėjau tyrinėti. Viskas atrodė keistai. Atidaręs ją, išvydau kažkokį šviečiantį popierių. Gal pagalvosite, jog aš kvailas, bet jis atrodė stebuklingas. Popierėlyje buvo nupieštas liūtas ir žmogus. Nustebau. Pamaniau ji pasiimt į laboratoriją, bet vos paėmęs į rankas popierių, aš pasijutau keistai. Lyg manyje vyktų milijonus metų trukusi evoliucija. Netekau sąmonės, o atsikėlęs pamačiau, kad aš tapau kitoks. Didesni raumenys, gražesnė išvaizda, pasikeitę veido bruožai. Viskas pasikeitė per kelias valandas. Pagalvojau apie popierėlį, kuriame buvo nupieštas liūtas. Vos pagalvojęs apie tai, tapau liūtu. Ne paprastu liūtu, o raumeningesniu, didesniu ir stipresniu liūtu už kitus.
Aiktelėjau. Negi tai įmanoma? Koks čia stebuklas? Visi klausėsi toliau.
-  Svarbiausia nepraradau sveiko proto. Supratau kur randuosi, ką turiu daryti. Su laiku vėl tapau žmogumi ir daugiau stengiausi apie liūtą popierėlyje negalvoti. Mane pasiekė žinios, kad tokių mutantų yra daugiau. Jie išplitę po visą pasaulį, todėl ėmiausi tyrinėti iš kur šitos skrynios. Pradžioje galvojau, kad čia kokios nors filipiniečių genties, o dabar sužinojęs, jog tokios evoliucijos vyksta visame pasaulyje... Na netekau žado. Naudojau internetą, istorijos vadovėlius, viską kas susiję su istorija. Radau  seną informaciją. Ten rašo, kad kai dar nebuvo susikurusios civilizacijos žmonės tikėjo gyvūnais, bet ne paprastais, o milžiniškais. Jie gyveno žmonių dar neįžengtuose teritorijose. Kartais paprasti žmonės pamatydavo juos ir išsigąsdavo. Jie gyvulius labai gerbė, todėl ir vadino Dievais. Milžinai gyvūnai nebuvo kvaili ir juos nevaldė instinktai. Jie sudarė sąjunga su žmonėmis. Sutartys buvo užrašytos popierėlyje. Na neužrašytos, o nupieštos. Kažkoks milžiniškas gyvūnas ir žmogus. Kiekvienas popierius buvo įdėtas į atskirą skrynią ir užkastas taip giliai, kaip tais laikais galėjo. Supratau, kad skrynias išmėtė ir užkasė po visą pasaulį. Tik nesuprantu iš kur tas švytėjimas. Ten dar rašė, jog gyvūnai ir žmonės patepė popierėlį savo krauju. Jaučiausi tikras kvailys, nes buvau pavadinęs tą popierėlį kažkokiu virusu, o tai buvo paprasčiausias sumaišytas kraujas. Baigęs tirti istoriją, kibau į paieškas. Ieškojau visur saviškių, ir televizijoje, ir laikraščiuose, bet nieko neišėjo. Tik suradau gaują. Čikagoje siaučiančią gaują, kuri pasivadinusi „Mutantai“. Apie juos laikraščiai rašė taip: „šie individai laksto nežmonišku greičiu, yra milžiniški ir labai aršūs. Jie žudo žmones, apvogia bankus ir t. t. Policija kiekvieną kartą nespėja atvažiuoti, nes jų pėdos jau būna ataušusios. “ Supratau, jog tie mutantai tokie patys kaip ir aš. Tik blogieji. Nuvykau į Čikagą. Tikslesniais duomenimis sužinojau, jog jie ruošiasi užverbuoti dar penkiasdešimt narių. Jų vadas Lidėjus labai aršus. Dabar važiuoju su jumis į Denverį.
- O ko ten? – visiškai nustebęs paklausė Petras. Turbūt jam šokas dar nepraėjo.
- Vienas žmogus atkasė skrynią ir atidavė muziejui. Ji buvo tokia pati kaip ir manoji. – atsakė Erikas Na po šio jo pasakojimo jis man tapo dar keistesnis.
- Palauk, tai reiškia tu vieną iš mūsų paversi gyvūnu? - į pokalbį įsikišo Tomas. Jo balsas pasikeitė ir galima buvo pajusti baimės gaidelę.
- O ką? Nenorite?
- Aš noriu! – užrėkė didysis Petras.
- Puiku. – džiūgavo Erikas.
Taip mes tęsėm kelionę. Kalbėjomės apie gyvenimą. Klausėm kiekvieno bičiulio pasakojimo, ką veikė baigęs mokyklą. Tomas tapo buhalteriu, Petras statybininku, aš gidu, o Erikas... Nieko nepasakė. Turbūt neturėjo darbo. Tai aišku! Kas tokį keistuolį paims? Taip ir kasinėjo visą savo gyvenimą. Kol atrado tą skrynią. Dabar dar mus įkišo. Žinau, kelio atgal nėra. Teks padėt senai užmirštiems draugams!

***

- Susipažinkite su nauju nariu Gustu! – tarė patarėjas Hauris. – Jis žmogus – gorila. Jau 34 mūsų klubo narys.
Visi atsisėdę palinksėjo galvomis. Jų veide matėsi šypsena. Į pokalbį netikėtai įsikišo Lidėjus.
- Šiandien yra nepaprasta diena. Prasideda mūsų valdymo era! Mus nenužudė šautuvų kulkos, nesunaikino jokios bombos, nes mes esam stebuklingi! Mes esam aukštesnioji rasė, kuri turi valdyti pasaulį! Mūsų rasė laukė jau daug milijonų metų ir pagaliau sulaukėm. Nubausime žmones, kurie išdavė sąjungą. Leiskite papasakosiu mano senelio istoriją, kurią pasakojo jo senelis ir visa ko pradžia buvo iš neatmenamų milžiniškų vilkų laikų. Man nereikėjo skrynios, kad tapčiau vilku. Aš esu giminės, kuri susimaišė su vilkais ir žmonėmis rezultatas, bet nenuklyskime nuo istorijos. Prieš daug milijonų metų pasaulyje gyveno dvi pirmaujančios rasės – žmonės ir igvitai. Žmonės buvo protingesni, tačiau jie niekada nesugebėjo prilygti igvitams. Ką jie besugalvodavo vis tiek, tas daiktas nepadėdavo sunaikinti igvitų. Todėl žmonės nusprendė gyventi taikoje su jais. Tačiau igvitams pabodo taika, nes jie buvo karingi iš prigimties. Jie atsikovojo sostą ir ėmė valdyti pasaulį. Jeigu kas nežino igvitai buvo milžiniški vilkai. Aš irgi igvitas, tačiau nepabėgime nuo istorijos. Taip jie ėmė valdyti pasaulį. Bėgo metai ir jie valdė, tačiau jau nebe tiek, nes atsirado kitų rasių. Kitų milžiniškų gyvūnų. Žmonės buvo jiems mielesni, nes žinojo, jog jie stipresni už igvitus. Šie žemės kirminai su jais sudarė sąjungą ir mus nustūmė nuo sosto. Mes pradėjome kariauti su milžiniškais gyvūnais ir tai buvo mūsų didžiulė klaida. Žmonės patyliukais paėmė sostą, kol mes su gyvūnais plėšėmės. Pagaliau mūsų igvitų su kitais milžiniškais gyvūnais liko keli šimtai, o žmonių populiacija tuo metu išaugo iki 1000. Negalėjome nieko padaryti, todėl slapstėmės. Šiuo metu be manęs liko dar kelios šeimos. Jos irgi kuria būrius, išgirdusios apie skrynias. Pagaliau mes grįšime į sostą ir atkeršysime žmonijai!
Visi stūgavo iš džiaugsmo ir kėlė tostus. Vyko šventė. Po šventės visi mutantai grįžo į savo kambarius. Jie gyveno Čikagos priemestyje. Vienoje mokykloje. Na tai tik vadinosi mokykla – gabiems mokiniams, nors ten iš tikrųjų buvo mutantų slėptuvė.
- Pone, Lidėjau! Ką darysime su sargybiniais? Jie mums neleis žudyti žmonių. – grįždami į savo kambarius paklausė Hauris.
- Nebijok. Tie žmonių mylėtojai mirs. Jų tik 3, o mūsų tuoj bus 50. Tiesiog juokinga. – suprunkštė Lidėjus.
- Bet jie juk nemirtingi. Tie mitiniai gyvūnai gali mus visus paguldyti.
- Kokie mitiniai? Trys paprasti senoviniai, dabar išnykę gyvūnai. Nieko ypatingo. Gal atsipalaiduok?
- Na... Nežinau, pone. Yra dar ketvirtas. Apie jį mes neturime informacijos. Koks jo gyvūnas neaišku. Kai kurie šneka, kad jis yra plėšriausias gyvūnas kada nors gyvenęs žemėje.
- Mitas. Jis net neegzistuoja.
Taip pokalbis pasibaigė. Visi nuėjo miegoti.

***

PAGAL ERIKĄ

Pro akis atsivėrė nuostabus Denverio vaizdas. Aukštos žolės, gaubiančios miesto pakraščius, kalnai, saugantys Denverį nuo aplinkinių žvilgsnių ir dangoraižiai, darantys Denverį didingesnį. Atsidusau. Turbūt maniškiai nepatikėjo nei vienu mano žodžiu. Kaip gaila, na nors jie sutiko keliauti toliau. Tikiuosi atversiu duris į jų pasitikėjimą, nes reikia kuo greičiau viską daryti. Lidėjus nelaukia. Pasidomėjęs apie jį nustebau. Ar iš tikrųjų jis gimė 1219 metais? Sunku patikėti. Reik visą surinktą informaciją sudėt į galvą ir gauti išvadą. Gerai. Žmonės gyvūnai. Dabar aš taip vadinsiu mutantus. Žmonės gyvūnai yra milžiniški, be galo greiti ir be galo stiprūs. Jie yra nemirtingi ir nesensta. Kas dar? Man reikia daugiau informacijos. Ar jie turi ypatingas galias būtent tam gyvūnui? Ar juos neįmanoma nužudyti? Tiek daug klausimų, bet tiek mažai atsakymų. Ojojoi. Tikra bėda. Dar draugams reikia visa šitą maišalynę išaiškinti. Kaip aš tai padarysiu? Juk Lidėjus nelaukia. Turbūt daugiau nei puse jau užverbavo. Tikrai blogai. Popierėlių mažėja. Popierėliai. Kažkas svarbaus. Gerai. Juos galima panaudot vieną kartą. Kiek jų yra? Skaičiau, kad žmonės su gyvūnais sudarė sąjungą. Kiekvienas gyvūnas su žmogum paėmė popierėlį išteptą jų krauju ir įdėjo į skrynią. Tai reiškia popierėlių užtektinai ir jeigu visus gaus Lidėjus, Žemei kils grėsmė. Tais laikais žmonių gyveno maždaug 500. Jeigu tiek pat ir gyvūnų, tai lauk problemų. Aišku dabar žmonių daugiau nei 6 milijardai, bet jeigu tiesa, kad žmonės gyvūnai nemirtingi, tada prasidės neregėto mąsto karas. Kokia atsakomybė užgulė ant mano pečių. Kodėl kiti geriečiai neieško manęs. Kodėl būtent aš? Kodėl jie tyli ir bijo? O gal jų net nėra? Gal liko tik blogieji žmonės gyvūnai? Kas tada? Tada tikrai nieko gero. Aišku liko tik blogieji. Tik kodėl? Juk mes su jais sudarėm sąjungą, bent taip rašė vadovėlyje. Nežinau tik kas vyko toliau. Vadovėlis pasakojo tik iki skrynios, o toliau tamsa. Toliau tik apie žmones, o apie gyvūnus nieko neužsiminta. Jaučiuosi toks pavargęs. Draugai miega. Na tuoj pažadinsiu.
- Kelkitės tinginiai. Atvažiavome prie muziejaus.
- Ką? – užsnūdęs tarė Petras. – Ar aš jau mutantas?
- HA! – nusijuokiau. – Daug nori. Net nenusipelnei.
- Galiu ir netapt mutantu jeigu nenori. – pavartė akimis Petras.
- Juokauju. Gerai, žadink kitus ir einam.
Sustabdžiau automobilį ir išlipau. Spigino saulė ir labai prakaitavo kaklas. Įdomu kodėl? Ai, juk turiu karčius, nors jie nesimato. Blogai. Palaukiau kol išlips kiti ir  pradėjome žingsniuot link muziejaus.
- Laba diena. – tariau darbuotojai, įėjęs į muziejų.
- Laba diena. – atsakė moteris.
- Atsiprašau, norime sužinoti kur yra tokia skrynia, keistais rašmenimis. – nusišypsojau jai.
Ji tuoj pat parodė į kairę.
- Ten. Eikite tiesiai, paskiau pasukę į dešinę pamatysite senovės romėnų vazą. Už jos stovės garsioji skrynia.
Taip ir pasielgėm. Beeidami žvalgėmės į visas puses. Šis muziejus tikrai buvo neblogas. Senoviniai stalai, kėdės, spausdinimo mašina, vazos. Viskas atrodė tikrai labai gražu. Negalėjau atsigėrėti. Pagaliau priėjome skrynią. Ji buvo tokia pati kaip ir manoji. Tik su spyna.
- Ką darom dabar? – paklausė Tomas. Jis iš visų daugiausiai jaudinosi ir nepasitikėjo manimi. Tai galima buvo pajausti.
- Apie šitą dalį nepagalvojau. – pasakiau. Jaučiausi visiškas kvailys.
- Dieve, padėk man. – tyliai sušnabždėjo Mantas. Vis dėl to išgirdau ką pasakė. Vaikinas turbūt mane laikė visišku keistuoliu, kaip ir mokykloje. Kas manimi daugiausiai pasitikėjo tai tik Petras.  Visi mes buvome iš Lietuvos. Ten mokėmės. Mūsų tėvai buvo geriausi draugai ir verslo partneriai. Verslas nukrypo į Ameriką ir visi kartu ten išvykome. Mokėmės Sietle, vienoje mokykloje, vienoje klasėje. Trise buvo smagiau, todėl pripratome prie savųjų ydų ir tapome geriausiais draugais iki pat mokyklos pabaigos. Po jos nebendravome 10 metų, o dabar susitikę mums tikrai buvo nejauku bendrauti.
- Ką darom dabar? – mano mintis sutrikdė garsus Manto pareiškimas.
-  Vogiam! – juokdamasis suriko Petras.
- Tyliau! Mus gali išgirsti darbuotoja. – sušnabždėjo Mantas.
- Gerai. Tomai nueik pas tą moterį ir atitrauk jos dėmesį. – pasakiau.
- Kaip?
- Klausk bet ko. Kokio senumo ta vaza ar stalas. Kabink ją.
- Fe! – vos neapsivėmė Tomas.
- Greičiau ir be atsikalbinėjimų. Mantai! Atnešk laužtuvą. Jis bagažinėje, kairėje pusėje, prie raudono krepšio.
Mantas nurūko paskui Tomą. Štai likome mes kartu su Petru. Tikiuosi planas pavyks.

***
Lidėjus tyliai paliko mokyklą nakties gludumoje, pats išvažiuodamas į gyvūnų kovas. Jis kiekvieną naktį ten nuvažiuodavo užsidirbti pinigų. Kartu pasiimdavo savo draugą Keviną, kuris turėjo būti gyvūno šeimininkas, kai Lidėjus pasivirsdavo žvėrimi. Kevinas dar nebuvo vienas iš „Mutantai“ būrio narių, tačiau turėjo greitai būti, nes skrynios Lidėjus ieškojo stengdamas surasti kuo greičiau. Kevinui jis nieko nesakė, todėl, nes norėjo padaryti staigmeną.
- Nuobodu Lidėjau! Noriu kažko įdomesnio. Tu kiekvieną kartą laimi kiekvieną mačą. – pradėjo Kevinas.
- Džiaukis, kad dalinuosi su tavimi pelnu, nes kitaip būtum paprastas gatvių tvarkytojas.
- Gerai jau, gerai.
Automobilis sustojo. Jie atvažiavo. Prieš juos atsivėrė kraupus vaizdas – milžiniškas lūšnynas, apaugęs piktžolėm ir samanom. Duris vos atsidarė. Įėję pamatė maždaug 30 žmonių su savo gyvūnais. Gyvūnų buvo įvairių – nuo šunų iki krokodilų. Lidėjus prieš įeidamas pasivirto vilku ir visi į jį pažvelgę nustėro. Tokio peraugusio vilko jie nėra matę. Iš senesnių kovų jam davė „letenos“ pravardę, dėl to, kad jis patiesdavo priešininką vienu staigiu letenos judesiu.
Prasidėjo kovos. Iš viso dalyvavo 8 gyvūnai – vilkas „Letena“, krokodilas „Žudikas“, šuo „Kumštis“, lokys „Muštis“, gepardas „Greitis“, gorila „Mirtis“, lūšis „Sėlintojas“ ir hiena „Laimėtoja“. Lidėjus pirmajame mače lengvai patiesė šunį, tačiau nenužudė. Pasigailėjo. Jis niekada jų nežudydavo. Jokių gyvūnų. Jo nepaprasta neapykanta buvo skirta Tik žmonėms. Jam jie buvo patys kalčiausi dėl visų pasaulio negandų. Lidėjus visada sakydavo: „Jeigu igvitai būtų valdę, gyvenimas būtų geresnis“.
Pusfinalyje Lidėjus susirėmė su daug stipresniu varžovu – lokiu. Matėsi jis buvo jau kraujuotas. Lidėjus staigiai šoko ant lokio. Lokys tik suinkštė ir krito. Laimėjo „Letena“.
Finale jo laukė gorila. Lidėjus žinojo – bus lengva. Gorila lėtais žingsniais puolė jį pirma. Vilkas stulbinamu greičiu atsidūrė prie jos nugaros. Vienas lengvas letenos smūgis ir gorila gulėjo netekusi sąmonės. Lidėjus laimėjo.
Keviną liaupsino visi stebėję kovas žiūrovai. Klausė: „Kaip jums pavyko užauginti tokį didelį, greitą ir stiprų vilką? “, o jis atsakydavo: „Jis iš legendinės vilkų rūšies. Tokių kaip jis liko tik dešimtys“. Po pagyrimų ir klausimų atėjo eilė atlygiui – 4500 dolerių.
- Šaunuolis. – pasakė Kevinas važiuojant automobiliu.
- Nebuvo sunku. – pasipūtėliškai atsakė Lidėjus ir atsuko delną į Keviną.
- Ką?
- Žinai ką. Duok babkes. – suniurzgė Lidėjus. Jis buvo nenuspėjamas. Jo pykčio protrūkiai baugino net gaujos narius, nes jie negalėjo prilygti vadui nei energija, nei jėga. Lidėjus buvo turbūt pats stipriausias ir žiauriausias plėšrūnas, kada nors gyvenęs Žemėje. Žiaurumo jam įdiegė tėvas. Tyjas visada Lidėjų mokė būti žiauriam, nes jo manymu pasaulis juo pasinaudotų ir išmestų kaip tuščią, niekam nereikalingą daiktą. Tyjas po kovos su legendiniais senoviniais gyvūnais – sargybiniais, mirė. Lidėjus prižadėjo jam, kad atkeršys sargybiniams ir leis igvitams vėl triumfuoti. Pažadą jis tęsi.
Grįžęs namo Lidėjus nuėjo pas Urinką – sakalą.
- Mielas drauge Urinkai. Noriu tavęs paprašyti paskraidyti su  keletą draugų aplink Haitį. Ten kažkoks draugas... Jahas. Pasakė, kad rasi skrynią.
- Sere. Galite pasitikėti manimi. Aš neišduosiu jūsų. Jau dabar einu apsirengsiu drabužiais pritaikytais skraidymui ir nuskrisiu.
Lidėjus nusijuokė.
- Juk tu virsi sakalu ir tavo drabužiai susiplėšys vis tiek.
- Ne pone. Mūsų mokslininkas Hukas atrado elastingą medžiagą. Pamiršau kaip vadinasi. Jį prisitraukia prie kiekvieno kūno.
Lidėjus nustebo.
- Na... Tai puiku! Neturiu žodžių. Teks Huką už tai pasveikinti. Nieko nelaukęs dabar tu skrisk, nes žinai – skrynių mažai, o norinčių į mūsų gretas daug.
- Tikra tiesa pone. – pasakė Urinkas ir nubėgo į antrą aukštą.

***

PAGAL TOMĄ

Keistas žmogus - tas Erikas. Labai keistas. Manau, jis nori mus įtraukti į kažkokią sektą, o gal į kalėjimą? Už skrynios vagystę. Negaliu jo pasitikėti. Jis turbūt nori pavogti skrynią ir ją parduoti. Taip. Dabar viską suprantu. Prakeiktas išgama. Tokius žudyt reik. Nieko, nusiramink Tomai. Tu dabar eisi prie muziejaus darbuotojos. Pasakysi apie visą suplanuotą vagystę, bet ne... Ji pamanys, kad ir aš dalyvauju. O ne. Įklimpau iki ausų. Galėjau sau ramiai pabaigt gyvenimą be tokių nuotykių. Dabar pabaigsiu cypėje. Ir kodėl man šitaip. Visada! Kai kas nors nutinka, aš visada sutinku padėti. Viskas. Jeigu grįšiu sveikas nuo šito paranoiko, tada niekam nepadėsiu. Žiūrėsiu savo gyvenimo. Susirasiu žmoną, man ji pagimdys vaikų ir gyvensiu sau ramiai. O dabar? Veltui nervus gadint. Blogiau ir būt negali. Štai priėjau prie darbuotojos. Galvok greitai Tomai. Ką daryt? Tuoj prisisiosiu į kelnes. 
- Kur tualetas? – išpyškinau.
- Kairėje pusėje.
- Ačiiūū. – sukaupęs visas jėgas pasakiau.
Padaręs reikaliuką, grįžau atgal prie jos.
- Jūsų gražūs plaukai.
- Atsiprašau?
Šūūūūdas. Taip ir galvojau. Nepavyko. Teks nešt muilą. Atsiprašau draugai. Aš ne toks drąsus vogt.


***

  Urinkas su savo būreliu greitai aplakstė po Haitį. Grįžę į mokyklą jie greitai nuėjo prie Lidėjaus kambario. Durys buvo nuspalvintos juodai ir nubraižyti visokie gyvūnų piešiniai ir rašmenys prie jų. Kaip Lidėjus sako, tai buvo igvitų kalba.
- Sveikas Urinkai! Koks tu greitas! – pagyrė Lidėjus.
- Na, pone. Skrieju greičiau už lėktuvą. Juk žinot, kokie mes sakalai mutantai greiti.
- Iš tiesų. Na tai kokios žinios?
- Mūsų būrys rado 2 skrynias. Viena Port O Prense, o kita kažkokiame miškelyje. Viena paėmėme, nes kitą saugojo muziejuje.
- Puiku. Rytoj paimsime tą, kur muziejuje.
Lidėjus, sėdėjęs kėdėje, atsistojo ir parodė ranka į duris. Nematomu greičiu jis jau buvo be atidarąs jas. Urinkas išeidamas šypsojosi savo be galo didele šypsena.
- Tuoj baigsiu pirmą etapą. – tyliai pasakė Lidėjus ir nusijuokė, - Tai dar tik pradžia.

***

  PAGAL PETRĄ

Tikiuosi Tomui sekasi gerai sulaikyti moterį, nes mes su tuo laužtuvu jau tratijam tą skrynią, kokią gerą valandą. Nepasiduoda. Pradžioje bandžiau aš, paskiau Mantas ir pats paskutinis Erikas, bet nieko. Ką daryt? Visi mąstom. Nenoriu nuliūdint Eriko, todėl bandau iš naujo. Nors Erikas kai kuriems pasirodys keistas dėl savo pasakojimo, bet aš juo tikiu. Kažkodėl jis manyje sukėlė džiaugsmo ir adrenalino kibirkštėlę. Statybininko darbas man taip pabodo, kad užsinorėjau naujovių ir tikėjau, kad Erikas jų man gali duoti. Nusprendžiau tikėti jo pasakojimu ir leistis į nuotykius. Jie bus tikrai pavojingesni už šitą, bet aš nebijau, net jeigu dabar mus sučiuptų policija. Laužiau spyną, kiek galėjau. Nepasidavė. Praėjo tikrai gera valanda. Turbūt Tomui jau ne taip gerai sekasi.
- Viskas. Nėra kada žaisti. Reik visiems trims. –  užriaumojo Erikas. Jau jautėsi, kad jis panikuoja.
- Nusiramink Erikai. Mums pavyks. – padrąsinau jį.
Erikas paėmė laužtuvą. Taip pat ir Mantas. Suskaičiavome iki trijų ir... Pavyko! Atidarėme skrynią.
- Palaukit. Nelieskite lapelio. – užrėkė Erikas.
Iš kažkur girdėjosi žingsniai. Ne! Tik ne tai!
- Mantai sustabdyk ją. – sušuko Erikas. Jau atrodė jis tuoj nualps.
Mantas palinksėjo galva ir dingo už kampo.
- Petrai. Dabar klausyk. Duodu pamąstyt minutę. Ar tu tikrai nori tapti žmogumi - gyvūnu.
- Taip. – drąsiai pasakiau. Galvojau, kokiu gyvūnu tapsiu. Gal meška? Ereliu, o gal paprasta varle? Jaudinausi.
- Koks ten gyvūnas? – paklausiau.
- Kažkoks keturkojis. Sunkiai suprantu tą piešinį. Liūtą buvo lengviau. Na nieko. Liesk greičiau.
Priėjau prie skrynios. Na štai. Mano gyvenimas pasikeis 180 laipsnių kampu. Paliečiau popierėlį. Neregėta. Manyje užvirė energija. Taip gerai nesijaučiau jau seniai. Pro mane praskriejo akinanti šviesa. Tapau arkliu!