Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ryto rasa susikaupė ant žolės, tad maknoti per ją basomis buvo itin malonu. Giliamintiškai atsidusau ir nužvelgiau besidriekiantį prieš akis peizažą. Kaimas, trobesiai, ūkanotas dangus, saulės kraštas, belendantis iš už melsvomis gijomis apverpto miško. Kažkur mieguistai gieda gaidys. Tvarte brazda karvės ir kitokio plauko gyviai. Kvepia šviežiu šienu, mėšlu ir medumi. Aviliai dar miega, nors pro siaurutes angas išskrenda viena kita bitelė.
Palaimingas kaimiškas rytas, nepalyginsi su liūdnais miestietiškais , kai nubundi žmogus suprakaitavęs ir sušutęs sujauktame patale, oras kambaryje iškvėpuotas ir dulkinas, jauti kaip iš virtuvės atsklinda neišneštų šiukšlių kvapas. Girdi kaip pro nesandarius tarybinių laikų langus sklinda šiek tiek prislopintas automobilių variklių riaumojimas. Kažkur užsiveria langas, miaukteli nukaršęs katinas balkone ir ima krapštyti apsilaupiusias duris – jis nori šviežio pieno atsigaivinimui, tada liuoktels į darželio krūmą poruotis su katėmis nesveikos spalvos kailiu. Toks būna miestietiškas rytas. Žadintuvinis rytas. Susiraukęs, apsnūdęs, tingintis rytas.
O čia viskas kitaip. Tvenkinyje šokčioja žuvys, smagiai pliaukšėdamos į paviršių gleivėtomis uodegomis. Praeitą vasarą dėdė Jonas jų užveisė. Juk praeitą vasarą to tvenkinio nė nebuvo, tačiau gimė svajonė apie jį. Ir tvenkinys atsirado. Buvo smagu stebėti kaip jis gimsta. Iš pradžių murzina duobė, juodais kraštais. Vėliau krantus apaugo vandeninės žolės, virš vandens sklandyti pradėjo mašalai, o pačiu vandeniu šliaužyti kažkokie padarai.. pamiršau jų pavadinimą, tik jie labai juokingi, plonomis kojytėmis. O tada žuvys. Gleivėtos, dideliais pelekais. Jų dabar tiek, kad labai įdomu žvejoti.
Tik ne šį rytą. Šį rytą geriausia pradėti dieną išgėrus šviežio pieno, dvelkiančio smilgomis ir drungnu vėju. Tada užkramtyti šviežios duonos, jaučiant kaip tarp dantų trupa kmynai ir tada, pasiėmus kauptuką eiti į daržą. Ten reikia atsargiai apžvelgti kovos lauką. Ar daug piktžolių dalinių atvyko? Štai matau pienės žiedą, savižudiškai šviečiantį žalumoje. Sunaikinti piktadarius, apnikusius mano daržoves! Štai mano šiandieninis uždavinys.
Viens du, nugara ima tirpti, tačiau darbuotis kauptuku yra naudinga. Kažkur nuskardena karvės mūkimas. Pradedu svajoti, kaip teta Julija grįžusi iš laukų ir pamačiusi mane besidarbuojančią, suplos rankomis ir primerkusi akis stebės mano nerangią figūrą daržovių fone. Tada pripils pilną puoduką pieno ir atneš man atsigaivinti.
Tačiau tai bus dar negreitai, nes kaime darbų apstu. Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti, nors aišku būtų daug mieliau dabar sėdėti ant lieptelio ir pamerkus į vandenį kojas skaičiuoti mašalus. Tvenkinyje tiek daug žuvų, kad nuleidus kojas vandenin ir sėdint ramiai, pajunti, kaip į jas ima baksnoti smalsūs žuvų snukeliai. Labai kutena ir ima juokas, taip ir matai po vandeniu daug žuvų dideliais snukiais, kurie atlieka nežinomo objekto tyrimo darbus.
Darbas darže duoda daug naudos tyrinėjimams. Štai matau didelį vikšrą, kuris palaimingai šildosi ant kopūsto lapo. Jis atrodo pasipūtęs ir atsipalaidavęs, lyg koks riebuilis taksas sudribęs nusnausti.
Kiek mano dėdė turi šunų! Tinginį taksą, vilkšunį šaltomis akimis ir liūdnu snukiu bei Margį, neaiškios veislės hibridą pūkuota uodega. Teta Julija sako, kad Margį ji rado šaltą rudens rytą laukuose. Jis buvo visai nusilpęs ir sušalęs. Kai teta pabandė paglostyti, jis kaukštelėjo dantimis prie pat jos rankos.
Mano giminaičiai labai gero būdo. Jie rūpinasi gyvuliukais. Labiausiai dėdė myli arkliuką, kuriam kiekvieną vakarą atneša plutos pakramtyti. Bėris laukia tų susitikimų ir ištiesęs ilgais šeriais apaugusį snukį, iškiša platų rožinį liežuvį, laukdamas skaniosios dovanos. Tada dėdė padeda ten plutą ir kalbasi. Papasakoja kokia diena buvo, kokie darbai nudirbti ir švelniai nusišypsojęs eina į trobesius.
Kaip ir tikėjausi, ant tako stovi teta ir stebi kaip triūsiu. Ji nusišypso tankiai mirksėdama trumparegėmis akimis ir nuskuba atnešti man pieno. Teta neprisipažįsta, kad neprimato ir teisinasi, kad jai dulkių pribirę į akis arba saulė spigina. Visi turime mažų paslapčių.
Dėdė, pavyzdžiui, turi seną dėžutę, gražią, smetonos laikų. Ten laiko peilį, kurį jam padovanojo žydas slėpęsis ant aukšto nuo vokiečių pas juos namuose.
Šiaip dėdė dievagojasi, kad žydai yra lietuvių išnaudotojai, ypač kai ateina jo draugas Petronis, tačiau aš žinau, kad iš tikro jis mano kitaip.
A ir teta duoda man pieno su putele, tokio vėsaus ir gaivaus.
Įpusėjo dar viena kaimiška diena.
2003-11-05 16:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-06 09:27
roger
Įdomu :) Tik tas miestietiškas rytas kažkoks ... asocialus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-05 23:39
Michinjon
Beprotiskai paiilgau kaimo!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-05 20:46
heroinas
niu gyvenimas kaime išties mielesnis nei mieste... noriu į kaimą :)
tie padarai, berods, čiuožikai
o šeip būtų dar gražiau jei visam šitam aprašyme būtų kok nors judesys...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-05 16:22
Talk Normal
Yra cinko... Yra ir aliuminio... Einu encefalogramą pasidarysiu, gal geriau skaitysis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą