Du akmenis pakalnėje radau,
Juodą ir baltą,
Vieną sau, kitą tau.
Jei panorėsi mesti vieną,
Nepasieks jis žvaigždės, -
Meski į mane,
Meski baltą, -
Mažiau skaudės...
Šiam Sakalės dailiam opusaičiui tinka viskas, ką sakiau apie kitą gražų, - jis viską turi, ką reik turėti. Turi originalumą, intrigą, svarbą, ir nuoširdumą – tekstui nesvarbu, biografiškai tikrą ar suvaidintą. Dar fabulą turi, kompoziciją – turi daugiau negu užtektų. Tikrai daugiau: turi ir mūsų, publikos komentuojančios, supratimą, palaikymą – kaip ir anas kitas.
Mažiau už aną turi kuolų. Ten jų užtektų rūtų darželiui aptverti, čia – tik pažymėti. Tiesa, iš kitur, nuo „Stiklinių kasų“ galima jų parsinešti. Bet visur panašūs opusai kaip taisyklė neišsikapsto iš kuolų – dvojkių zonos. Kodėl? Peržvelgus statistiškai, svarbiausias neigimą provokuojantis požymis – kitur nematytas, kitų nepagirtas šių kūrinėlių nebanalumas. Būtent – banalumo kokybės jie neturi, originalumas yra tas akmenėlis, kurio žinovai neperlipa. Gal dar blizgučių deficitas. Bet ar tik tiek?
Betiriant skleidžiasi fantastiškų dalykų: likimą rašinėlių lemia tai, kad šie eilėraštukai turi sielą.
Sakale. Eiliniai, arba neišbaigti, Jūsų eilėraščiai sulaukia bent 3 kart daugiau žvaigždučių. Verta turėti omeny ar šiaip kur.
Šis komentaras suręstas Algmar esė apie komentarus Rašykuose 4 punkte aprašyta UNIVERSALIĄJA maniera, tik šiek tiek trūksta kategoriškumo. Taigi gali būti be didėlesnių pakeitimų štampuojamas kitais panašiais atvejais.