Ačiū...

Iš spalvotų minčių akmenėlių
Sudėlioju kelius – labirintus,
Klimpsta kojos į kvarcinį smėlį,
O svajonėmis sninga ir sninga.                   

Iškerojo paparčiai laukymėj,
Gręžia bitės į avilius medų,
Man ramunę balčiausią nuskynei,
Laukuose jos birželis nerado.

Ir už tai Tau be galo dėkinga –
Dėmesys šildo žvarbstančią sielą,                         
Tik ramunė... lyg lašas sutirpo                   
Paskutinę vasarvidžio dieną.