Sūri rasa

Rieškučiomis sėju tylią vėsą,
O saujoje spurda rytmetinė gaiva.
Pasaulio šnabždesį pagauna vėjas
Ir rytiniam skliaute ima kaltis žara.

Kojų poros skanauja ūkanotą vėsą.
Rankos bučiuoja alyvų žiedus.
O mergaitė paklydusi, seka sau pasaką
Ir jos skruostus skalauja sūrus lietus.

Nors nakties nebeliko, aplink mato šviesą,
Josios sieloj gyvena beribė tamsa.
Pro užmerktas akis tyliai kalasi ašaros
Ir nukritusios virsta skausminga rasa.