Apgaulinga mūza

Tu atėjai baltų takų delnais,
Pakvipus žemuogėm iš pievų grožio,
Balta suknia, lelijų kaspinais,
Gėlėtais smilkiniais gaivaus gegužio.

Širdis sustojo, - mūza prieš mane,
Nuo Dievo dovana, tada galvojau,
Lyg būčiau transo būsenoj, sapne,
Maniau likimas tave dovanojo.

O kai pasmigo mėnuo ant šilų,
Aistros varpeliai tyliai suskambėjo...
Man rodėsi, kaip tu žvilgsniu tyru,
Ilgai ir švelniai mane glamonėjai.

Tik, kai naktis,  susupusi skaras,
Ir saulė glaustė savo rausvą skruostą,
Aš pastebėjau, kad tavęs nėra,
O aš likau, net nesudėjęs bluosto.