Ikona

Visus dievus išbandžius, Tau meldžiuos
Tavim prisiekiu, vieną išpažįstu,
Juk Tu esi nuo pat pradžių pradžios,
Tai kaip galėtum būti šventvagyste?

Te kaltins lėkštumu mane, kuri
netroško melstis katedroj Paryžiaus
Šventovėse tu išbraukei „I. N. R. I. “
Karšta vinim aš deginau - „N. E. G. R. Į. Ž. U. S. “

Sinajus lenkės. Aš pati jau – Tu
Belieka mus užgerti ir užkąsti
Tik gaila kiek – jau ne Šventu Raštu
Ne ostija, deja, ne vynu švęstu

Ir skyrės jūros, aižėjo delnai,
Jau antikristams akmenis paruošę,
Klausyklon tavo bėgau per dažnai
Many gesint skubėjai krūmą rožių

Vienas prieš kitą, saldume kančios,
Neužgyvenę nei vandens nei duonos,
nei krikšto. Iki pat pradžių pradžios
Du judai apiplyšusioj ikonoj...


(“Ne/šventvagystė“ 2)