Vientulystėje
kalbėdami minčių bežodę
maldą
mes savo gėlą
baimes
ir sopulius nerimastingus
tamkart numaldom
Giedodami giesmę
tylią -
kaip senolių kantičkoje - ilgą,
harmonijos balzamu
širdį pasausėlę
patepam, paglostom,
pavilgom
Dūsaudami
sunkią
lyg nešmenę maldą
dulkes nuo sąžinės
nupukščiojam,
nudusuojam,
švariau atsikvepiame mes