Kartais uždegu širdy žydinčius Eliziejaus laukus ir laukiu kol iš naujo
prabus pavasaris, kol iš naujo žibutės pražys. Kartais patikiu iliuzijom,
sapnais, kurie neišsipildo, žmonėmis, kuriais negaliu pasitikėti, o po to
mane aplanko tuštuma.
Ir tenka laukti ilgiau, kentėti iš skausmo, kalenti dantimis iš šalčio, kol
ratas apsisuka: ir vėl tos pačios gėlės, pažįstami veidai.