Svajonių turnyras (3)

2 mėnesiai iki ...
        Linksmas, kupinas triukšmo ir pagundų, virpinančios širdį siautulingos muzikos ir bokalų tarškėjimo, smuklių ir viešnamių kvartalas jau liko toli už nugaros. Ganerio galvoje
liko lengvas ir malonus svaigulys. Keletas bokalų gero alaus visada pakeldavo nuotaiką. O kur  dar pora valandų turiningai praleistų „baltajame žirge“. Žino senis smuklininkas kaip užkariauti vyrų širdis. Geras alus ir gražios jį prieš tave ant stalo pastatančios merginos. Tai viliokiškai mirktels akute, tai pavizgins užpakaliuku, priversdamos trumpam stabtelti sugrubusias vyriškas širdis. O kur dar vaizdelis nubraukus sodrią tirštą putą nuo lūpų, pabaigus  eilinį bokalą. Jos prieina iš lėto judindamos klubus ir  pasilenkusios paimt jo, tarsi netyčia pasitaiso iš aptemptų rūbelių nelaisvės vis norinčias išsprūsti neklaužadas
krūtis. Vos porą akimirkų ir pats nepastebi, kaip šūkteli smuklininkui dar vieną alaus. Šis šelmiškai mirkteli ir iš eilinės statinės prileidžia tamsaus ir tirštoko gėrimo. Kad tik jį pabaigus, vėl sulauktum gražuolių dėmesio. Kai kurie iš lankytojų tiek laukdavo to dėmesio, kad po truputį imdavo knapsėti, paskui ramstyti vis sunkėjančias galvas rankomis, kol galų gale alus ir žemės trauka įveikdavo moteriško grožio vertintojus. Po to sekantys gražūs ir gundantys sapnai, ryte pasibaigdavo skaudančiomis galvomis ir tuščiomis kišenėmis ant šalto ir kieto gatvės grindinio. Tačiau Ganerio, akrobato refleksams, keletas bokalų buvo visiškas niekis. Jis švystelėjo į gaivų  vakaro orą sidabrinį. Moneta pakilo sukdamasi vilkeliu keletą metrų virš galvos, jis apsisuko aplink savo ašį ir sugavo ją su ranka sau už nugaros. Aplinkiniai pastatai dėbsojo į jį savo juodomis langų angomis, likdami abejingi jo triukui. Ne daugiau dėmesio jis sulaukė ir iš vakaro prieblandos gaubiamos gatvės. Aplinkui buvo tuščia ir tyku. Šioje miesto dalyje įsikūrę amatininkai, mėgstantys anksti pasinert į sapnų karaliją, kad kuo anksčiau ryte imti kaukštėti plaktuku, sukti žiedimo ratą, darbuotis adata ir visaip kitaip kelti triušmą. Naktibaldos iš šio kvartalo šiuo metu uliavojo Ganeriui už nugaros likusiame kvartale arba tupėjo pagrindinėje miesto aikštėje. Kaip tik ten jis ir traukė. Akrobatas lengvai peršoko nepasižyminčia geru aromatu paplavų balą. Net tamsoje iš kvapo galėjai atpažinti odininko dirbtuvėle, skambiai pavadinta „jaučio sapnu“. Dar keletas žingsnių juodo akmens grindiniu, posūkis į dešinę ir Ganeris atsidūrė trumpoje ir siauroje gatvelėje. Nuo čia pagrindinė Trėjos aikštė ranka pasiekiama. Jo ausis pasiekė dar tik vos girdimas ūžesys. Ten cirkas. Jo namai. Kaip tik dabar ant pakylos turėjo krėsti juokus Knupas, priversdamas kvatoti ne tik vaikus, bet ir šykščiai tarsi paslapčia kikenti jų tėvus, staiga atsidurusius seniai pasibaigusioje vaikystėje. Ši deglais apšviesta iš lentų sukalta aikštelė primindavo jiems laikus, kai viskas atrodė nuostabu, nauja ir nepatirta, kai veidas laukdavo mažiausios progos pražysti šypsena. Nors trumpam, nors nedidelei valandėlei pamiršti nesibaigiančius suaugusiojo rūpesčius ir vargus ir užleisti vietą nuoširdžiam juokui, kikenimui, plaučius užgulančiam kvatojimui, kurio bangos nuvilnydavo virš atviros aikštės erdvės ir atsimušdamos į tamsius pastatus nuskriedavo gatvės grindiniu tolin gatvelėmis. Tačiau dabar bangų nebuvo. Nebuvo juoko.
        Ganeris sukluso. Minia Trėjos miesto aikštėje šurmuliavo. Šurmuliavo, kaip ir priklausė, žiūrint klajojančio cirko pasirodymą. Tai kas patraukė jo dėmesį tame įprastame rodosi
triukšme. Emocijos. Jos buvo keistos ir neįprastos. Vietoj juoko ir susižavėjimo cirko reginiu šūksnių, aikštę gaubė duslus ir niūrus murmesys,. Vienoda garsų košė, pilka ir beskonė. Paskutinius metrus iki aikštės krašto, akrobato eisena pasikeitė. Kur dingo lengvumas, judesių žaismingumas, noras pasipuikuoti. Kažkas buvo ne taip. Ir širdyje atsirado maža maža abejonė. Ir nerimas... O žingsniuose atsargumas, įtampa.
        Ganeris atsargiai prisiartino prie minios. Jo dėmesį patraukė du triukšmingai
kalbantys vyrai. Pora žingsnių ir vaikinas atsidūrė už jų nugarų. Tiesiog dar viena didžiulės žmonių masės dalelė.
- Užkliuvo cirkininkai už savo pokštus. Matyt Jorktyro baronui jie pasirodė nejuokingi. -sodrus vieno iš dviejų vyrų bosas nusikvatojo lyg pasakes kažką labai juokingo.
- Dabar baronas iš jų pasijuoks pats, o jis juk tikras šposininkas pas mus. -antrojo balsas buvo spigus, lyg jam kas būtų gerklę suspaudes. - Ir miestiečius palinksmins. Prisimeni, kaip riedėjo miško plėšikų galvos praeitą žiemą. Kaip reikiant vaizdelis buvo.
        Ganeris net nepajuto, kaip susigniaužė kumščiai. Trumpam jis panoro uždusint abu vyrus. Tiesiog plikomis rankomis, tiesiog dabar. Tačiau vietoje to jis tik dar labiau įsisupo į platų juodą apsiaustą, paslėpdamas raudonais ir geltonais lopais išmargintą cirkininko triko. Su šiuo apsiaustu jis galėjo vaikštinėti gatvėmis ar išgert alaus bokalą smuklėje, nepatraukdamas vietinių žioplių dėmesio. Dabar to dėmesio jam reikėjo dar mažiau. Cirkininko galvoje sukosi daugybė minčių, it koks išerzintas bičių spiečius. Viskas vyko pernelyg staigiai, tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Koks dar baronas, ko jam reikia iš jo draugų, kas, kaip, kodėl ir svarbiausia ką dabar daryti jam? Pirmiausia reikia daugiau informacijos, gale stovinčius žioplius pasiekdavo tik nedidelė dalelė to, kas vyko pačiame aikštės centre.
              Vaikinas ėmė brautis minion. Žmonės, stumiami jo šalin, niurzgėjo, keikėsi, bet visgi praleisdavo, visą savo dėmesį sutelkę į reginį aikštės centre ir kaimynų komentarus.
Ganeris pasijuto, kaip laivas ryžtingai skrodžiantis audringą žmogiškąją jūrą, pro kalbų nuotrupas, keiksmus, juoką, pro seniai nepraustų kūnų sunkų tvaiką, pro rūgščias prakaito bangas, pro pagiežą, pyktį, pašaipų smalsumą. Minia savyje galinti paskandinti net stipriausią asmenybę, sutrypti ją savo mase, paskandinti jausmų maišalynės verpete. Tai tikrai ne cirko pasirodymo žiūrovai, kažkas pakeitė linksmybes rieškučiomis semiančius žmones, į purvinomis emocijomis besimėgaujančius žioplius. Ir Ganeriui pasiekus pirmas eiles, jis sužinojo to priežąstį.
        Aplink palapinę stovėjo šarvuoti kariai, ginkluoti ietimis ir kardais. Jie stūmė arčiausiai stovinčius miestiečius, o drąsiausius žioplius net vaikė riksmais, pastiprindami juos grasinančiais ginklų mostais. Pagrindinės karių pajėgos įsitaisė prie plačiai atverto palapinės įėjimo. Ten ant iš lentų sukaltos pakylos stovėjo Ganerio draugai – visa klajojančio cirko trupė. Visi surakinti antrankiais, kurie savo ruožtu sukabinti ant vienos ilgos ir sunkios grandinės. Katakietis Roka Braputas, cirko šeimininkas, savo trumparegėmis akimis, apstulbęs stebeilijosi į minią, dar nelabai suprasdamas į kokią bėdą pakliuvo. Šalia jo stovėjo juokdarys Knupas, ekvilibristai broliai Markas ir Milas (pirmojo veidą dengė kraujas ir mėlynės, priešinosi suimamas?). Vaikščiotoja lynu, smulkutė Lainė užverktu veidu glaudėsi prie stipruolio Taperio, kuris savo milžinišku kūnu stengėsi nors kiek ją paslėpti nuo minios godžių žvilgsnių. Fokusininkas Maletas iš Kasderono ir jo padėjėja Lėja, ne tik surakinti, bet ir su užkištomis burnomis, bijant kad kokiais savo stebuklingais žodžiais neišsilaisvintų ir nepaspruktų.
            Aplink Ganerį minia suošė. Akrobatas apsižvalgė. Didzioji dalis miestiečių spoksojo visai ne į jo draugus. Jų smalsius zvilgsnius it magnetas traukė nedidukas rubuilis vyras ant pakylos. Išraudusiu nuo pastangų veidu šis kažką rėkė žmonėms aikštėje. Vienintelis likęs laisvas trupės narys galų gale įsiklausė į virš aikštės aidinčius žodžius. Tarsi jo klausa būtų atmetus daugybės žmonių keliamą šurmulį ir palikus vieną vienintelį balsą. Patį svarbiausią.
- ... taigi jo kilnybė jorktyro baronas ir šauniojo Trėjos miesto maloningasis valdovas Tadrelis įsako. -rubuilis manieringai išvyniojo pergamentą, apžvelgė minią ir vėl pratrūko.
-Suimti Trėjos mieste gastroliuojančius melagius, apgaudinėjančius garbingus žmones ir juodinančius jų dosnųjį valdovą ir jo garbingą ir šlovingą vardą. Savo šlykščiais pasirodymais jie teršia barono valdas. Už tai jie susilauks bausmės. -trumpa pauzė. matyt barono šauklys pritrūko kvapo. Trumputė pertrauka, Ganeriui virtusi vos ne amžimybę. Dabar sprendėsi jo draugų likimas. -Dabar jie bus nuvežti į barono pilį ir ten laikomi trys mėnesius požemiuose atgailauti už savo niekšingus darbus. Po to jie bus atgabenti čia į Trėją ir šioje aikštėje per metų vidurio šventę jiems bus nukirsdintos galvos.
              Ganeris sustingo. Du minios pakraštyje stovėję vyrai buvo teisūs dėl mirties bausmės, gerai pažinodami savo baroną. Akrobatas prisiminė cirko pasirodymus. Jokio melo ir juodinimo ten nebuvo. Nei prieš baroną, nei prieš ką nors kitąSu ją trupė aplankė puse pasaulio ir niekur nesusilaukė nei vieno blogo žodžio. Šis suėmimas buvo kažkoks klaikus nesusipratimas, košmaras atviromis akimis. Jo draugai ir bendražygiai bus nužudyti vardan kažkokio net akyse neregėto vietos aristokratėlio  įgeidžio. Jis užčiuopė prie diržo kabantį trumpą kardą. Jis negali likti nuošalėje, negali palikti likimo valioje savo draugų. Ir tuo pat metu jo žvilgsnis susitiko su senuko Knupo akimis. Juokdarys atpažino jį net pasislėpus po apsiaustu tarp daugybės šurmuliuojančių žmonių. Senukas vos pastebimai sulingavo galva. Veide liūdna šypsenaNe, nedaryk to. Knupas užaugino našlaitį Ganerį, net vardas duotas jo, miesto kuriame jį surado, garbei. Visą Ganerio gyvenimą atstojęs tiek tėvą, tiek motiną klounas gerai žinojo karštą vaikino charakterį. 
                    Akrobatas atsiduso, ranka dar spaudė kardą, delnas jautė laiko nusvidintą odą aptrauktą rankeną, bet viduje įniršis jau geso, palikdamas vietoje savęs gėlą ir nusivylimą. Knupas teisus, dabar jo bandymas išlaisvint draugus baigtusi dar net gerai  neprasidėjes. Perdaug karių juos saugo, o ir supanti aikštę minia nepraleistų barono priešų pro savo gretas. Reikia laukti. Pasitelkti kantrybę ir šaltą protą, kad nepraleisti tikros progos, kai tik ji pasitaikys. Alus maloniai svaiginęs galvą išgaravo kaip kamparas. Su juo  „baltasis žirgas“, suktas smuklininkas, krūtiningos padavėjos ir visos vakaro linksmybės. O gal jų išvis nebuvo ir vienintelė realybė – ši aikštė, ši įsiaudrinusi reginiu minia ir surakinti it kokie galvijai, jo draugai. Jis vėl sukluso. Gal barono šauklys praneš kažką, kas pravers gelbėjant draugus.
- O dabar sukluskite visi ir pašlovinkite barono Tadrelio dosnumą. Tas miestietis ar miestiečiai, kurie suteiks žinių apie paskutinį laisvą šios pasibaisėtinos šutvės narį, vardu Ganeris ar patys jį sulaikys, bus karališkai apdovanoti mūsų gerojo valdovo.
      Dabar Ganeriui pačiam iškylo pavojus.





                                                  ----------------------

        19 metų iki....

-Trijų princų negali būti.
-Žinau.
-Tai vienas seniausių ir gerbiamiausių Talo įstatymų.
-Ir vienas kvailiausių taip pat. Kažkada, žiloj senovėj, kažkas blogo atsitiko dėl trijų princų ir dabar tai darko mano šeimos gyvenimą.
-Todėl kūdikį reikia nužu..., na pašalinti ir paslapčia palaidoti.
-To nebus. Aš pažadėjau žmonai ir pažadą tesėsiu.
-Bet...
-Jokių čia bet negali būti, aš čia rodos dar karalius esu.
-Tačiau jūsų ddidenybe, tai gali tapti jūsų valdymo pabaiga. Kiekviena nelaimė šalyje bus siejama su šio įstatymo sulaužymu ir trečiuoju jūsų sūnumi. Prasidės sausra – būsite kaltas
Jūs, prauš audra – kaltas karalius, pamynęs protėvių valią, numirs vaikas ar žus medkirtis, užvirtus medžiui – vėl kaltas jūs, Talo valdovas. Galų gale liaudis ir aristokratai sukils, va-
-dovaujami vieno iš jūsų gausių giminaičių, kiekvieną naktį sapnuojančių apie save šalies soste.
-Aš tai suprantu ir be tavo didžiai išmintingų patarimų, Nergajau. Bet kūdikis liks gyvas.
-Tačiau kaip...
-Tiesiog jis nebus princu ir mano sūnumi. Jį užaugins kiti ir apie tai niekas nesužinos, o
liaudžiai pranešiu, kad man gimė duktė.
-Puikiai sugalvota, jūsų didenybe, tačiau iš kur jus gausit mergaitę?
- O čia man prireiks Meteno pagalbos. Kuo greičiau jį pakviesi čia, tuo geriau, Nergajau.
Viskas turi būti sutvarkyta iki mano Marta atsigaus po gimdymo.
-Bus įvykdyta. O ką daryti su pribuvėja?
-Kaip tai ką?
-Jūs sakėte, kad apie jūsų gimusį trečią sūnų niekas neturi sužinoti. Suprantate, kur aš len-
-kiu, jūsų aukštybe?
-Ji man nerūpi, sutvarkyk šį reikalą pats, kaip tau atrodo geriausia.
-Sutvarkysiu, kad net šuo nesuuos. Gerai kad pribuvėja neturi šeimos, bus daug paprasčiau.
-Bet pirma pakviesk Meteną.

                                          ---------------------------------