Grybų karalystėje (pasaka )

Gyveno kartą...
-Ai, visos pasakos prasideda vienodai. Argi taip būna, kad kas nors gyvena? Ir iš vis-kas tas gyvenimas? Turbūt koks tai kaladėlių, Lego rinkinys? Tai kodėl mes turime apie tai klausytis? Man mama taip sakė, kad čia ne gyvenimas. Seneli, papasakok geriau ką nors apie funkcionavimą, egzistavimą, bet ne apie gyvenimą.
-Tai ir sakau tau, anūkėli, kad gyvenimas gražus yra tiktai pasakose. Bet jei neklausysi pasakų, nežinosi kas yra gyvenimas, nes jose sudėtos gražiausios viltys, slypintys pavojai, kurių reikia saugotis, kad galėtumei ilgai ir laimingai gyventi, kaip pasakoje.
-O tai kokias pasakas klauso tada vaikai, kurie gyvena ten kur yra gyvenimas?
-Tai jie ir klauso tokias pasakas, kurioje mes egzistuojame ir funkcionuojame. Kad žinotų kaip reikia gyventi, kad neegzistuotum ir ne funkcionuotum, kaip koks robotas. Tai aš dabar ir paseksiu tau pasaką, kokias seka vaikučiams tenai, kur yra gyvenimas. 
Tai  pasaka apie Grybų karalystę, kuri radosi ten, kur niekas negyvena, o egzistuoja, bet tarpe tų, kurie ir gyvena. Kaip kokiame daugiasluokniame pyrage, ar Lego rinkinyje. Nes tai buvo toks gilus užkampis, kad galima sakyti, jog tai buvo pats vidurys. Todėl ten ir užklysdavo retkarčiais tie, kuriems reikėjo to, ką turi tie kurie nusigyvena .
Būna tai kartą metuose, sezono, kitaip sakant, tam tikru metų laiku, kada giria nusispalvina visomis vaivorykštės spalvomis ir dar net prieš nusispalvinimą. Tada užplūsta daugybė tų gyventojų į jų miškus, į tą karalystę. Kas karučiais, su vidaus degimo varikliais,  kas triračiais  be oro pagalvės, o kas ir mėnuleigiais, panašiais į lygintuvą. Ir tada  prasidėdavo tikra puota maro metu. Ginkluoti krepšinio kašėm ir peiliais, jie šaudykle, nelyginant paukštiniai seteriai, pointeriai, ar spanieliai, nardo po miškus, nepalikdami nė menkiausios galimybės pasislėpti tam, kuris jau buvo savo galvą iškišęs. Tada jie šaukdavo iš laimės ir dainuodavo savo liaudies dainas;
„Pjausim vokietukus
Pjausime žydukus
Pjausime rusiukus
Paliksim  lietuviukus
Nes šitie neskanūs
Ant išnykimo ribos
Neišgyvens
Be mūsų globos ... “

Kadangi, kaip sakiau, toje grybų karalystėje gyveno, oi, egzistavo įvairios rūšys, tai tarpe jų kildavo ir aršios kovos, dėl teritorijos, dėl kalbėjimo, nekalbėjimo ir nusikalbėjimo kalbos, dėl privilegijų į apsišvietimą, pasiviešinimą ir pasislėpimą, kitaip sakant pasiliustravimą. Dėl finingų, kuriuos vadindavo kanapeikom ir litrais, dėl spalvų ir spalvintojų etatų ir taip toliau. Ir tos tarpusavio kovos kildavo tik ne sezono metu, nes per sezoną, niekas neturėjo jokio imuniteto, kitaip sakant atsparumo, prieš ateivius iš tų gyvenimų. Nors būtent per tą sezoną, jie turėdavo gerą fasoną, už ką ir būdavo pjaunami be gailesčio.
Visa kova vykdavo micelijaus, moksliškai sakant-grybienos lygmenyje. Ten pindavosi savo šaknimis, tinklais ir voratinkliais. Ir tai buvo valstybinės reikšmės paslaptis, kad kas iš pašalies, oi, vos nepasakiau nepalystų po oda ir negriautų, nespėjusių dar apsamanoti,  Grybų valstybės pamatų.
Bet būtent sezono metas visus grybus ir apjungdavo, suvienydavo kovai su išorės ir vidaus pamatų griovėjais. Žinoma, ten būdavo visko, kai ginčų metu, koks pumpotaukšlis pavarde Kukurbezdalis, imdavo postringauti apie keblumus jų rūšies gyvenime po stringais. Tada net lepšio nervai neatlaikydavo ir jis viešai, visiems matant, imdavo žudytis, tik  šlapią vietą po savimi palikdamas. Kazlėkai nepakęsdami tokio lepšių seilėjimosi,  stengdavosi skausmą nugalėti didesniu skausmu, tai yra-dar labiau apsiseilėdami negu lepšiai. Kritiniu atveju gruzdai ir žaliuokės kontraatakuodavo kreivai kalbančius, pabertami smėlį į akis, iš savo paslėpsnių ir kitų tarpviečių. Baravykai dažniausiai nesikišdavo į tokius vaidus ir sėdėdavo savo įprastoje vietoje, snausdami Kutūzovo miegu.
Aišku, padėtis darėsi nevaldoma, todėl jie visi, demokratiškai pasitarę, nusprendė kaip jiems ir liepė, išsirinkti iš savo tarpo karalių, kuris būtų atsakingas už tvarką karalystėje, miškuose, tarpuose ir protarpiuose ir proskinose.
Kadangi jie visi taip nusprendė, nes jiems taip liepė nuspręsti, išsirinko iš savo tarpo lyderį iš tų, kurie ir liepė taip išrinkti. Tada visi liko labai patenkinti, kad pagaliau karalystėje įsivyraus tvarka, santarvė, tolerancija visoms mažumoms ir kitaip iškrypusioms. Baigsis teroras prieš sukirmyjusius, apipjaustytus ir paspirtus grybus. Nes tai yra daug svarbiau, nei beviltiškas paklusnumas tiems kur su peiliais laksto po jų miškus, pjaudami viską agulniai, be sąžinės griaužaties. Žodžiu, visi grybai buvo labai patenkinti, ypatingai toji, ne vaisintojų, o apvaisinamųjų dalis, kuri karalystėje sudarė statistinė daugumą.
-Valio, valio, valion, valius... pasivaliosim!!! Šaukė visi grybai, kai karalystės galva tapo ne karalius, ne karalienė, o karalaitė, su didele, raudona, baltai taškuota skrybėle.
Valio, Ura, Hura, cszheshcz I Slava…!!! Savo micelijaus aprėptyje krykštavo mažumos ir išgamos, tikėdamosios, kad pagaliau baigsis dominavimas seksualiai teisingų, gimusių ir gimdančių ne mėgintuvėliuose.
Taip, dabar visi ja, naująja karalaite didžiuojasi ir iškilmingai  vadina-mūsų Musmerytė.
Gal ir gerai yra tikėti tuo, kuo tiki kiti toje Grybų karalystėje. Tada tu gali apsaugoti savo kepurę, oi, vos nepasakiau galvą, nuo kirmyjimo. Ypatingai jeigu dar pabarstoma kokiais tai gerumais, pudra, ar dustu, nuo kurių visos musės dvesia. Gal ir teisingai nusprendė Grybų karalijos funkcionuotojai. Juk ankščiau, kai grybų karalius buvo Baravykas, tai jis rūpinosi tik savo populiacijos populiarumu ir gerbūviu. Visi kiti, kurie nepopuliarūs, jautė priespaudą  įmitusių baravykijos sekretorių. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji valanda, kada baigsis dominavimas karalystėje vienos rūšies, per brūkšnelį rasės, per brūkšnelį populiacijos ir miškas, oi, vos nepasakiau-giria, vėl suspindės margaspalviu kilimu. Karalystės vėliava neapsiribos kažkokiomis trijomis spalvomis, o joje tilps visa vaivorykštė, su mėlyna priešakyje.
Klausi-o kodėl su mėlyna priešakyje? Taigi kad būtų geriau. Grybų pasaulyje nėra tradicijų, nes nėra šeimų. O šeimų nėra nes nereikia. Palikuonys dauginami micelijaus tinkle, kaip kokios musės voratinklyje, atrodytų iš pašalies.
-Va, kur tikras grožis…-Atsakytų jums vyriausias Musmerys, kuris ir liepė visiem pasisakyti savo laisva valia, už jo karalaitės pasodinimą į sostą,  per dvidešimtpenktą kadrą, vietinės mecelicos tinklo.
Ai, anūkėlis jau užmigai. O be to, tai pati naujausia, naujausių laikų pasaka, kuri dar neturi ir pabaigos.
Saldžių sapnų, Grybų karalystėje...