piešiu

Jis klykdamas trypė baloje. Taip garsiai klykdamas ir taip energingai trypdamas, kad žmonės, eidami pro šalį, gūžčiojo pečiais ir vis atsigręždavo į jį. Pamatydavo šešių metų berniuką murzinu veidu, suplėšytom kelnėm ir šviesiais, rodos auksiniais plaukais. Tada trumpam stabtelėdavo ir kurį laiką stebėdavo jį. Ir tada berniukas nurimdavo. Staiga liaudavosi trypti. Atsimerkdavo. Žmonės apsisukdavo ir nueidavo tikriausiai manydami, jog kaprizingo vaiko spektaklis baigėsi. O tatai buvo tik laikina apgaulė. Nes berniukas, greitai akimis lyžtelėjęs balos natiurmorto, vėl pradėdavo viską iš pradžių. Klykia. Trypia. Liaujasi. Klykia. Trypia. Liaujasi. Klykia. Trypia. Liaujasi. Visą šį laiką iš berniuko veido nedingdavo keistas šypsnys. Na, jis nesišypsojo, nes klykė. Bet rodėsi, kad šypsosi. O veidas buvo išpėduotas laimės kojų. Pro šalį ėjo moteris prabangiu raudonu paltu. Ji sustojo prie vaiko ir paklausė:
- ko čia rėkauji, visai gėdos neturi... ir pažiūrėk į save - visas murzinas, kaip valkata. Bėk greit namo pas mamą...
Tačiau berniukas ir toliau klykė. Tada moteris, išsigandusi, kad žmonės gali pamanyti, jog ji jo giminė, pradėjo tampyti berniuką už rankos. Ir šis liovėsi klykti. Ir, lyg sakydamas didžiausią paslaptį, tyliai tyliai sušnibždėjo:
- aš piešiu.
Moteris neišgirdo. O gal nesuprato. Tik paklausė:
- ką?
- pasaulį. - atsakė berniukas. Ir vėl ėmė klykti. Žinoma, nepamiršo ir trypimo.
- neišsidirbinėk ir nenervink žmonių. Baik klykti. - moteris akivaizdžiai buvo nepatenkinta...
- aš neklykiu. O kuriu muziką. Suprantate? Mano piešiniui reikia muzikos...
- kažkoks beprotis,- tarstelėjo moteris. Ir nuėjo. O jis pradėjo viską iš pradžių. Klykdamas trypė baloje. Taip garsiai klykdamas ir taip energingai trypdamas, kad žmonės, eidami pro šalį, gūžčiojo pečiais ir vis atsigręždavo į jį. Pamatydavo šešių metų berniuką murzinu veidu, suplėšytom kelnėm ir šviesiais, rodos auksiniais plaukais. Tada trumpam stabtelėdavo ir kurį laiką stebėdavo jį. Ir tada berniukas nurimdavo. Staiga liaudavosi trypti. Atsimerkdavo. Žmonės apsisukdavo ir nueidavo tikriausiai manydami, jog kaprizingo vaiko spektaklis baigėsi. O tatai buvo tik optinė apgaulė. Nes berniukas, greitai akimis lyžtelėjęs balos natiurmorto, vėl pradėdavo viską iš pradžių.