***

Kapinių ramuma sudvelkė siela,
Tokia permatoma it ledinio
varveklio šokių dama
Rasa nuprause kaltą,
nusidėjusį žolės veidą...
Įsmeigė kryžių į varganą žemę
pakėlus akis pamatė krentantį paukštį,
jį persmelkė kruvini saulės spinduliai
kaip Ikaras neteko sparnų... nukrito
ant rankų pražydusiam pavasariui, atgijo,
susigėrė į žemę... lūpomis išsiurbė vasaros
šilumą, sustingdė krioklio tėkmę... sustaugė
bejėgio paukščio balsu... stvėrės už debesies...
žaibo pavidalu trenkė į parūdijūsio seno
kryžio atvaizdą... ir...
sudrumstė...
kapinių...
ramybę.