Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„ Seklys ją sekė nuo pat tada, kai ji ten atkeliavo. Jis buvo gerbiamas visų, bet jo atstumianti kaukė negelbėdavo jo bendraujant su naujokais. Jis taisyklių nesilaiko, juk jis Sokritas. “

Pirma man šovusi į galvą mintis buvo „ Kas po velniais čia vyksta? “. Kojos pačios mane nunešė į mano namus. Atrodo, kad jau nebevaldau savo kūno. Jis lakstė po namus, dėliojo daiktus, tvarkė kambarius. Aš viską tik stebėjau. Tai sukelia įspūdį, kad vis dėl to tie seniai iš tiesų buvo tenai. Bet jei taip ir buvo, negi jie tai turėjo omeny liepdami man susitvarkyti savo gyvenimą?
Po kelių valandų aš buvau visiškai išsekusi. Atrodė, nieko nedariau, bet rodos, kad taip nebuvo. Kažkas mane tampė už virvučių. Jei tie „ Jie“ egzistuoja, tai gali būti, jog gyva yra ir Lėlė. Tai mano knygos personažas, pati didžiausia Orėjos priešė nuo pat istorijos pradžios. Jei tai tiesa, tada aš žuvus. Pirmą kartą pasigailėjau, kad nemoku jokių magiškų triukų.
Dairiausi į visas puses ieškodama jos. Ėjau iš vieno kambario į kitą kol galiausiai iš energijos trūkumo apalpau...



Pirma viskas buvo juoda. Tada pamačiau pirmuosius siluetus. Jie visi man buvo matyti, bet nežinojau, kur. Paskui pamačiau šypsenas, jie visi artėjo link manęs. Kai jie buvo visai arti, juos ir atpažinau. Link manęs ėjo Orėja, Lėlė, Dangis, Princas, Naudiniai ir kiti mano vaizduotės sukurti personažai, bet jie buvo žiaurių veidų, tokių, kuriuos turi tik kraujo ištroškę padarai. Norėjau bėgti, bet pažiūrėjus žemyn, pamačiau, kad vienintelis kelias iš čia pabėgti buvo pro juos. Aš stovėjau mažoje saloje, apsuptoje šnypšiančio vandens. Tada, kažkas palietė mano petį ir visi dievai išnyko. Viskam išnykstant dar išgirdau vieną žodį:
- Nebijok...
Tada aš prisiminiau, kas vyko vakar ir pradėjau galvoti, ar atsibusiu lovoje, ar ant grindų. Išgirdau iš kažkur toli suskambantį žadintuvą...


Skaudėjo galvą ir nugarą. Vis dėl to gulėjau ant grindų. Niekas be manęs daugiau nebuvo namuose. Atsikėlusi nuėjau į dušą, persirengiau drabužius ir papusryčiavau. Turėjau dar laisvo laiko, nes vėl pamiršau pakeisti žadintuvo laiką. Įsijungiau kompiuterį ir atsidariusi elektroninį paštą parašiau laišką tėvams:

„ Sveiki, išleidau paskutinę „ Dievų šviesos“ dalį. Mokykloje viskas tas pats. Aš myliu jus. Dėl manęs nereikia nerimauti .

Eisvė“

Dar ilgai sėdėjau prie šio laiško, tikrinau skyrybą, gramatiką ir vis nerimavau. Juk aš dar neatsisveikinu su jais? Ar aš juos dar pamatysiu? Rodos, kad pradedu tikėti, kad tai kas buvo nutikę vakar, vyko iš tikrųjų. Po namus vaikščiojau kaip vaiduoklis. Kai iki pamokų pradžios liko dvidešimt minučių, išėjau iš namų.
Klasėje jau buvo vos ne visi mano klasiokai. Man įėjus pro duris Austėja išsišiepė ir paklausė:
- Kaip sekėsi? Ar psichologų įvertinimas buvo „ visiškai išprotėjusi“?
- Vis dėl to tai vyko iš tiesų. Jei jie atsimena apie auklėtojo pranešimą, tai aš iš tikrųjų buvau aktų salėje ir kalbėjau su seniais apie magiškus dalykus. Tyliai pasakiau:
- Aš išprotėjau.
- Pagaliau prisipažinai! - sušuko Mikis ir užgulė mano pečius. - Pagaliau nereikės to nuolatos tau priminti.
Staiga mane užvaldė adrenalinas. Paėmiau klasioką už apykaklės kaip mokė per karatė ir pakėlusi jį nuo žemės trenkiau į grindis. Rankas šiek tiek suskaudo, bet ne taip, kaip anksčiau. Pajudinus pečius tariau jam žiūrėdama iš aukštai:
- Tai, kad tu sėdi klasės gale ir bendrauji su gražiomis merginomis, neparodo tavo stiprių raumenų ir juo labiau tavo „ krutumo“. Kažin ar bent turi kokį menkutį raumenėlį kur nors?
Man nuo širdies akmuo nusirito, kai tai pasakiau. Štai ką reiškia išlieti savo jausmus. Nusišypsojau kuo nuoširdžiau ir nuėjau į klasės galą. Visi stovėjo suakmenėję, man tai patiko. Dar kartą nusišypsojau ir pridūriau:
- Negi visuomet manėt, kad Skunkė nemoka apsiginti. Praėjusiais mokslo metais lankiau karatė, dziudo ir tainkvodo, kol jūs sėdėjote prie blizgančių ekranų.
Atsidarė durys ir įėjo mokytojas. Jis irgi sustingo. Įsivaizduoju, ką jis pamatė prieš akis – visą sustingusią klasę, kietuolį, gulintį ant žemės ir klasės gale sėdinčią išsišiepusią merginą. Po kiek laiko jis atsipeikėjo, visi grįžo į vietas, o Mikis atsikėlė nuo grindų ir išprotėjusiu veidu atsisėdo pirmame suole. Jis jau bijojo būti šalia manęs. Aš ką tik patyriau patį didžiausią malonumą per visą savo gyvenimą.
Pirmą kartą buvau normalioje pamokoje, visi buvo praradę amą, o mokytojas nesuprasdamas, kas vyksta aiškino temą. Taigi, pirma pamoka praėjo ramiai. Per ilgąją pertrauką prie manęs pribėgo Rugilė ir pusiau įsižeidusiu balsu pasakė:
- Austėja perduoda tau, kad po pamokų ji tave privers taip apsikvailinti, kad visą gyvenimą tai prisiminsi.
- Kada liausis būti Austėjos tarnaitė? - ramiai paklausiau jos.
- Aš nesu jos tarnaitė... - ji pradėjo silpnu balsu kalbėti.
- Tai kodėl sekioji paskui ją kaip šuo? - nutraukiau ją. - Kodėl viską darai už ją kaip koks robotas? Manau, tau reikėtų pradėti mąstyti savo galvą. Juk tu ją turi ir gal net geresnę už Austėjos.
Ji žiūrėjo į mane vos ne visą pertrauką. Stebėjau, kaip jos akyse kažkas keičiasi. Likus kelioms minutėms iki skambučio Rugilė nuleido akis ir pasakė:
- Ačiū. Aš laukiau visą laiką šių žodžių, juk žinai, kokia esu. Nemoku spręsti pati, o tavo žodžiai pradinėse klasėse man buvo viskas. Mes buvome geros draugės ir tikiuosi, kad mūsų draugystė dar neįširo, kad ir kiek nebendravome tarpusavyje. Ačiū.
Atsakiau jai nusišypsodama. Nuskambėjus šaižiam skambučiui įėjau į klasę ir atsisėdau jos gale. Pamokoje negalėjau susikoncentruoti į vadovėlio tekstą. Negalėjau patikėti, kad Rugilė dar prisimena tuos laikus, kai mes buvome neišskiriamos ir mąstėme taip pat, tik ji mintyse, o aš garsiai. Tada pagalvojau, kad ji gali būti tas žmogus, kuris nujaučia, jog aš esu Bevardė Skun. Vos prisiminus šį vardą man pasidarė silpna. Mano galva trinktelėjo į stalą, Aš praradau sąmonę.
Atsibudau, pakėliau galvą ir pamačius klasę išsižiojau. Atrodo, kad kai buvau apalpusi, laikas buvo sustojęs. Pažiūrėjau į sąsiuvinį ir išgirdau mokytoją kartojant paskutines mano užrašytas eilutes. Tai neįmanoma. Sėdėjau likusią pamokos dalį ir negalėjau normaliai mąstyti. Viskas, kas įvyko per šias dienas išvedė mane iš proto. Į galvą lindo tos pačios mintys, bet jos nustojo pulti, kai suskambėjo skambutis.
Klasiokai neleido išeiti per pagrindines mokyklos duris, nors į mane jie žiūrėjo su baime. Neturėdama kito pasirinkimo išėjau pro galines duris. Vidiniame kieme buvo pilna mokinių. Jie buvo apsupę visą aikštelę. Vos mane pamatę jie pradėjo kalbėtis tarpusavyje, matyt jau žinojo, ką padariau Mikiui. Aikštės viduryje stovėjo Austėja. Ji buvo labiau pasipūtusi nei bet kada. Jei aš neklystu, visi šie mokiniai yra gražuolės draugai, nes tokios merginos kaip ji kviečia tik tuos, kurie laikui atėjus užtars ją. Žinojau, kad Austėja yra susidraugavusi su daugeliu mokinių, bet nemaniau, kad tiek daug.
- Ar pasiruošusi pažeminimui? - paklausė ji žiūrėdama iš aukšto.
- Nemanai, kad tu per daug pasitiki savimi? - paklausiau ir aš. - Tai eisim podiumu ar kovosim nagais? - norėjau kuo greičiau visą tai užbaigti.
- Aš nesu tokios nelakios vaizduotės, Skunke, kaip tu. Pažiūrėsim, kuri labiau nustebins žiurovus savo gebėjimu.
- Ką tu turi omeny? - supratau, ko ji nori, bet dar norėjau apsimesti kvaila, pralinksminti Austėją.
- Parodyk savo kovų menus ar kitą gabumą.
- Man leisi pirmai ar pradėsi tu? - paklausiau dar jos.
- Aš.
2011-06-05 17:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-05 21:48
Aurimaz
Turint galvoje autorės matytų vasarų kiekį, tai čia ne rimta kūryba, o greičiau "plačios pievos", kurias autorei reikia apšikti prieš tampant pajėgesniu rašytoju. Visi tokias turėjome, visi savas apšikome.
O kad skaitytojui būtų malonu skaityti...
Oi, aš čia jau nusigrybavau. Matau, Sebastianui JAU malonu. Seniai mačiau jį tokį aktyvų. Tai dabar būtų autorei galima palinkėti rašyti toliau, tobulėti. Ir po kokių 5-6 metų ji, pažiūrėjusi čia įkeltus pirmuosius savo darbus, mirs iš gėdos prieš save. Man irgi taip buvo. Miriau ir ne vieną kartą. Malonu vienok...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-05 20:07
St Sebastianas
Ir aš sutelkiau savo Tumbajumba galias ir paliuliavusi savo pilvuką, kuriame tilpo 12 litrų alaus, suplėšiau tramdomukus. Juk jie negalėjo manęs sulaikyti su jų tramdomukais, kuriuos užvilko ant manęs jų bendrininkai. Mano kojos mane nunešė kiaurai jų duris ir sienas į mano namus. Man atrodė, kad aš nebevaldau mano kūno. Reiks išsiaiškinti kokių man tabletukių davė. Kūnas bėgiojo po kambarius valė dulkes, rinko tuščius alaus butelius. Tai leido manyti, kad seniai buvo tenai. Jie buvo tenai, o aš to net nepajutau! Nė vieno iš visų šešių senių to! Anesteziologai, blin! Bet jei egzistuoja jie, tai gali egzistuoti ir lėlė, ir šuniukas, ir žiurkėnas! Tai buvo patys didžiausi mano priešai nuo vaikystės: lėlė subyrėjo į sudedamąsias dalis vos prie jos prisiliečiau, šuniukas nežaidė su manimi, net jei po kaklu pasikabindavau kotletą, o žiurkėno iš viso neturėjau. Nuo tokio informacijos srauto kritau be jėgų.
Prabudau skaudančia galva. Nusiprausiau po dušu, nusivilkau drabužius ir atsisėdusi prie kompiuterio nusprendžiau parašyti laišką tėvams. Sukaupiau savo visas IQ 128 faktorialo didumo protines galias ėmiau spausdinti.
"Aš"
Nuo protinės įtampos mano kakta žliaugė prakaitas, jo lašai krito man į akis ir vaizdas ėmė lietis.
"išleidau"
Taip, išleidau susikaupusią įtampą sodraus kvapo debesėlio pavidalu.
"paskutinę"
Oi jaučiu, kad tikrai ne paskutinę įtampą išleidau, jaučiu, kad ji nesumažėjo, nes mano entelektas buvo pertemptas ir užturbintas iki paprastam mirtingajam nesuvokiamo lygmens.
"Dievų prieblandos"
Ir kaip man kilo mintis taip sudėtingai pavadinti kūrinį? Dviem žodžiais! Kaip nepagalvojau, kad tai septyniolikos baitų duomenų srautas!
"dalį"
Viskas baigiau! Išleidau dar vieną įtampos gūsį ir tuomet suvokiau, kad man dar reikės ištaisyti gramatiką, skyrybą, logiką, stilistiką. Tuomet išleidau siaubo gūsį ir sutelkiau likusias entelekto galias. Pūškuodama kaip perkrautas garvežys, greitai kaip esto lavonas aš tikrinau šį savo laišką. Norėjau įsitikinti, kad visi šeši žodžiai parašyti taisyklingai, be gramatikos, skyrybos, logikos ir stiliaus klaidų. Prieš užtemstant sąmonei dėl smegenų pertempimo spėjau paspausti mygtuką "Pasiųsti".
Atgavusi sąmonę nubėgau į mokyklą. Vos man įėjus pro duris išgirdau Austėją klausiant:
- Na, tai kaip sekėsi pas psichologus?
- Aš sustorėjau!
- Pagaliau suvokei hehehe, - kalendamas dantimis mane užgulė Mikis.
Tuomet mane užvaldė hormonai! Patrepsėjau į žemę kaip mane mokė sumo, čiupau jį už apykaklės kaip mokė karate, iškėliau virš galvos kaip mokė sunkioji atletika, perlenkiau pusiau kaip mokė origami ir užguliau jį kaip mokė kama... na, nesvarbu. 
Visi stovėjo siaubo iškreiptais veidais nuo ką tik matytų vaizdų. Paniekintas, pažemintas, perlenktas Mikis šiaip ne taip nušliaužė iki stalo ir ten nugaišo. 
- Jūs ką, - subaubiau, - manėte, kad Riedulėble negali žeminti, gaidinti ir tyčiotis? Kol jūs sėdėjote porno puslapiuose ir onėje, aš mokiausi 38 užsienio kalbų, meditacijos, branduolinės fizikos, astrofizikos, chemijos, biochemijos, genetikos, autoremonto, karate, džiudžitsu, taikvondo, origami, kulinarijos, konditerijos, psichologijos, parapsichologijos, piešimo, tapybos, skulptūros, teologijos, kosmetologijos, chirurgijos ir kamasutros!
Man baigiant baubti į klasę įžengė mokytojas. Jis spoksojo netekęs amo į Mikio lavoną. Supratusi, kad tai puiki galimybė padaužiau kumščiais sau į krūtinę, čiupau į delną mokytoją ir ėmiau kopti į patį aukščiausią mokyklos bokštą. kai užkopiau į patį viršų, ėmiau baubti, mosikuotis mokytoju, daužyti kumščiais sau į krutinę. Netrukus su An-2 kukurūznikais atskrido karinės oro pajėgos ir ėmė mane tratinti...

Daugtaškį palieku, nes jei autorė yra pakankamai užsispyrusi, kad tęstų šį tvarinėlį, man reikės gyvos Riedulėsble.

Autore, ar tu pati galvoji ką rašai? Įsivaizduok pripažintą rašytoją, kuris iš to gyvena. Dabar pabandyk pagalvoti ar jis kam nors rašytų 18 žodžių laišką, jei įskaitysime ir parašą? Laišką, kuriame vidutinio sakinio ilgis yra trumpesnis nei 5 žodžiai? Čia neturiu omenyje laiško žmonai "Nupirk alaus" arba "Grįšiu vakare, pagamink ėdalo". Galvoju apie laišką tėvams, kurie gyvena toli toli, kurių nematė belenkiek laiko. Negi manai, kad tikras rašytojas išstenėtų tik tokį laiškelį? Na, tarkime yra toks rašytojas, kuris savo tėvams sugeba pasakyti tik 18 žodžių, jei įskaičiuosime ir parašą. Dabar pagalvok apie tai ar rašytojas, kurio tekstus spaustuvės spausdina vos gavusios, be jokios korektūros ir maketavimo (kitaip vieną dieną baigus rašyti kūrinį kitą dieną jis niekaip nebus išspausdintas) tikrai ilgai sėdėtų tikrindamas tų 18 žodžių, kurie sudaro keturis elementarius sakinius, klaidas? Gramatines, skyrybos? 

Ar tu pati tiki tokia įvykių eiga? Ateina į klasę, čiumpa bachūrėlį, pakelia jį virš galvos, perplėšia pusiau ir kvatojasi ant galvos besiliejant kraujui ir žarnoms. Nemanai, kad tam reikia jėgos? Kalbu vien apie iškėlimą. Nemanai, kad galima matyti kuri panelė turi jėgos, o kuri tik mobiliaką pakelia? Iš gamtos stebėjimų, vyrukai itin pagarbiai elgiasi su tomis, nuo kurių gali gauti į galvą.

Dar kartą pakartosiu patarimą: rašyk trumpus kūrinius. Tik tuomet išmoksi valdyti žodį. Kūriniui reikia bent vieno gyvo personažo. Kūrinį su Mary Sue per pusvalandį parašytų bet kuris tave kritikuojantis. Reikia veiksmo vietos, o ne beorės erdvės. Reikia ir pačio veiksmo, o ne narkotikų apsirijusių zuikių šokčiojimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą