„ Seklys ją sekė nuo pat tada, kai ji ten atkeliavo. Jis buvo gerbiamas visų, bet jo atstumianti kaukė negelbėdavo jo bendraujant su naujokais. Jis taisyklių nesilaiko, juk jis Sokritas. “
Pirma man šovusi į galvą mintis buvo „ Kas po velniais čia vyksta? “. Kojos pačios mane nunešė į mano namus. Atrodo, kad jau nebevaldau savo kūno. Jis lakstė po namus, dėliojo daiktus, tvarkė kambarius. Aš viską tik stebėjau. Tai sukelia įspūdį, kad vis dėl to tie seniai iš tiesų buvo tenai. Bet jei taip ir buvo, negi jie tai turėjo omeny liepdami man susitvarkyti savo gyvenimą?
Po kelių valandų aš buvau visiškai išsekusi. Atrodė, nieko nedariau, bet rodos, kad taip nebuvo. Kažkas mane tampė už virvučių. Jei tie „ Jie“ egzistuoja, tai gali būti, jog gyva yra ir Lėlė. Tai mano knygos personažas, pati didžiausia Orėjos priešė nuo pat istorijos pradžios. Jei tai tiesa, tada aš žuvus. Pirmą kartą pasigailėjau, kad nemoku jokių magiškų triukų.
Dairiausi į visas puses ieškodama jos. Ėjau iš vieno kambario į kitą kol galiausiai iš energijos trūkumo apalpau...
Pirma viskas buvo juoda. Tada pamačiau pirmuosius siluetus. Jie visi man buvo matyti, bet nežinojau, kur. Paskui pamačiau šypsenas, jie visi artėjo link manęs. Kai jie buvo visai arti, juos ir atpažinau. Link manęs ėjo Orėja, Lėlė, Dangis, Princas, Naudiniai ir kiti mano vaizduotės sukurti personažai, bet jie buvo žiaurių veidų, tokių, kuriuos turi tik kraujo ištroškę padarai. Norėjau bėgti, bet pažiūrėjus žemyn, pamačiau, kad vienintelis kelias iš čia pabėgti buvo pro juos. Aš stovėjau mažoje saloje, apsuptoje šnypšiančio vandens. Tada, kažkas palietė mano petį ir visi dievai išnyko. Viskam išnykstant dar išgirdau vieną žodį:
- Nebijok...
Tada aš prisiminiau, kas vyko vakar ir pradėjau galvoti, ar atsibusiu lovoje, ar ant grindų. Išgirdau iš kažkur toli suskambantį žadintuvą...
Skaudėjo galvą ir nugarą. Vis dėl to gulėjau ant grindų. Niekas be manęs daugiau nebuvo namuose. Atsikėlusi nuėjau į dušą, persirengiau drabužius ir papusryčiavau. Turėjau dar laisvo laiko, nes vėl pamiršau pakeisti žadintuvo laiką. Įsijungiau kompiuterį ir atsidariusi elektroninį paštą parašiau laišką tėvams:
„ Sveiki, išleidau paskutinę „ Dievų šviesos“ dalį. Mokykloje viskas tas pats. Aš myliu jus. Dėl manęs nereikia nerimauti .
Eisvė“
Dar ilgai sėdėjau prie šio laiško, tikrinau skyrybą, gramatiką ir vis nerimavau. Juk aš dar neatsisveikinu su jais? Ar aš juos dar pamatysiu? Rodos, kad pradedu tikėti, kad tai kas buvo nutikę vakar, vyko iš tikrųjų. Po namus vaikščiojau kaip vaiduoklis. Kai iki pamokų pradžios liko dvidešimt minučių, išėjau iš namų.
Klasėje jau buvo vos ne visi mano klasiokai. Man įėjus pro duris Austėja išsišiepė ir paklausė:
- Kaip sekėsi? Ar psichologų įvertinimas buvo „ visiškai išprotėjusi“?
- Vis dėl to tai vyko iš tiesų. Jei jie atsimena apie auklėtojo pranešimą, tai aš iš tikrųjų buvau aktų salėje ir kalbėjau su seniais apie magiškus dalykus. Tyliai pasakiau:
- Aš išprotėjau.
- Pagaliau prisipažinai! - sušuko Mikis ir užgulė mano pečius. - Pagaliau nereikės to nuolatos tau priminti.
Staiga mane užvaldė adrenalinas. Paėmiau klasioką už apykaklės kaip mokė per karatė ir pakėlusi jį nuo žemės trenkiau į grindis. Rankas šiek tiek suskaudo, bet ne taip, kaip anksčiau. Pajudinus pečius tariau jam žiūrėdama iš aukštai:
- Tai, kad tu sėdi klasės gale ir bendrauji su gražiomis merginomis, neparodo tavo stiprių raumenų ir juo labiau tavo „ krutumo“. Kažin ar bent turi kokį menkutį raumenėlį kur nors?
Man nuo širdies akmuo nusirito, kai tai pasakiau. Štai ką reiškia išlieti savo jausmus. Nusišypsojau kuo nuoširdžiau ir nuėjau į klasės galą. Visi stovėjo suakmenėję, man tai patiko. Dar kartą nusišypsojau ir pridūriau:
- Negi visuomet manėt, kad Skunkė nemoka apsiginti. Praėjusiais mokslo metais lankiau karatė, dziudo ir tainkvodo, kol jūs sėdėjote prie blizgančių ekranų.
Atsidarė durys ir įėjo mokytojas. Jis irgi sustingo. Įsivaizduoju, ką jis pamatė prieš akis – visą sustingusią klasę, kietuolį, gulintį ant žemės ir klasės gale sėdinčią išsišiepusią merginą. Po kiek laiko jis atsipeikėjo, visi grįžo į vietas, o Mikis atsikėlė nuo grindų ir išprotėjusiu veidu atsisėdo pirmame suole. Jis jau bijojo būti šalia manęs. Aš ką tik patyriau patį didžiausią malonumą per visą savo gyvenimą.
Pirmą kartą buvau normalioje pamokoje, visi buvo praradę amą, o mokytojas nesuprasdamas, kas vyksta aiškino temą. Taigi, pirma pamoka praėjo ramiai. Per ilgąją pertrauką prie manęs pribėgo Rugilė ir pusiau įsižeidusiu balsu pasakė:
- Austėja perduoda tau, kad po pamokų ji tave privers taip apsikvailinti, kad visą gyvenimą tai prisiminsi.
- Kada liausis būti Austėjos tarnaitė? - ramiai paklausiau jos.
- Aš nesu jos tarnaitė... - ji pradėjo silpnu balsu kalbėti.
- Tai kodėl sekioji paskui ją kaip šuo? - nutraukiau ją. - Kodėl viską darai už ją kaip koks robotas? Manau, tau reikėtų pradėti mąstyti savo galvą. Juk tu ją turi ir gal net geresnę už Austėjos.
Ji žiūrėjo į mane vos ne visą pertrauką. Stebėjau, kaip jos akyse kažkas keičiasi. Likus kelioms minutėms iki skambučio Rugilė nuleido akis ir pasakė:
- Ačiū. Aš laukiau visą laiką šių žodžių, juk žinai, kokia esu. Nemoku spręsti pati, o tavo žodžiai pradinėse klasėse man buvo viskas. Mes buvome geros draugės ir tikiuosi, kad mūsų draugystė dar neįširo, kad ir kiek nebendravome tarpusavyje. Ačiū.
Atsakiau jai nusišypsodama. Nuskambėjus šaižiam skambučiui įėjau į klasę ir atsisėdau jos gale. Pamokoje negalėjau susikoncentruoti į vadovėlio tekstą. Negalėjau patikėti, kad Rugilė dar prisimena tuos laikus, kai mes buvome neišskiriamos ir mąstėme taip pat, tik ji mintyse, o aš garsiai. Tada pagalvojau, kad ji gali būti tas žmogus, kuris nujaučia, jog aš esu Bevardė Skun. Vos prisiminus šį vardą man pasidarė silpna. Mano galva trinktelėjo į stalą, Aš praradau sąmonę.
Atsibudau, pakėliau galvą ir pamačius klasę išsižiojau. Atrodo, kad kai buvau apalpusi, laikas buvo sustojęs. Pažiūrėjau į sąsiuvinį ir išgirdau mokytoją kartojant paskutines mano užrašytas eilutes. Tai neįmanoma. Sėdėjau likusią pamokos dalį ir negalėjau normaliai mąstyti. Viskas, kas įvyko per šias dienas išvedė mane iš proto. Į galvą lindo tos pačios mintys, bet jos nustojo pulti, kai suskambėjo skambutis.
Klasiokai neleido išeiti per pagrindines mokyklos duris, nors į mane jie žiūrėjo su baime. Neturėdama kito pasirinkimo išėjau pro galines duris. Vidiniame kieme buvo pilna mokinių. Jie buvo apsupę visą aikštelę. Vos mane pamatę jie pradėjo kalbėtis tarpusavyje, matyt jau žinojo, ką padariau Mikiui. Aikštės viduryje stovėjo Austėja. Ji buvo labiau pasipūtusi nei bet kada. Jei aš neklystu, visi šie mokiniai yra gražuolės draugai, nes tokios merginos kaip ji kviečia tik tuos, kurie laikui atėjus užtars ją. Žinojau, kad Austėja yra susidraugavusi su daugeliu mokinių, bet nemaniau, kad tiek daug.
- Ar pasiruošusi pažeminimui? - paklausė ji žiūrėdama iš aukšto.
- Nemanai, kad tu per daug pasitiki savimi? - paklausiau ir aš. - Tai eisim podiumu ar kovosim nagais? - norėjau kuo greičiau visą tai užbaigti.
- Aš nesu tokios nelakios vaizduotės, Skunke, kaip tu. Pažiūrėsim, kuri labiau nustebins žiurovus savo gebėjimu.
- Ką tu turi omeny? - supratau, ko ji nori, bet dar norėjau apsimesti kvaila, pralinksminti Austėją.
- Parodyk savo kovų menus ar kitą gabumą.
- Man leisi pirmai ar pradėsi tu? - paklausiau dar jos.
- Aš.