Fleitininkas

Po tavo mantija naktis ir basos kojos, -
išeik iš proto tarsi iš namų, neklausęs laiko, -
kai vėjas nugara lyg tarakonas nuropoja,
šaligatviu lyg moneta nurieda mažas vaikas,

kur tavo pėdų aidas skersgatviuose tvyro,
nėra dienos, nėra nakties - tiesiog per greitai
užsiveria langai, nevarstomi rūdija durų vyriai,
kai šypteli ir pakeli prie lūpų savo fleitą;

aš tavimi sergu, nors šičia sakoma - raupsais
ir maldose prašau, kad bent žvilgsniu mane paliestum;
galiu tau užmokėt auksiniais ar vaikais --
tik tu ateik ir išvaduok nuo žiurkių mano miestą.