lipindavo akis, palinkęs viršum butelio kakliuko,
kolei šleikšti pasąmoninė masė imdavo tekėti,
mirtis, vėjavaikiškai trypianti ant miegančio gaiduko,
rytinėm draiskanom apklosčiusi, palikdavo gedėti
vaikystės, sutrupėjusios į nuorūkas prie peleninės,
kai gūžėsi su motina kampe nuo girto tėvo spjūvio,
verbų sekmadienių, per laiką sudūlėjusios milinės,
tuščiavidurių vasarų, kurių galbūt visai nebuvo
gerai, poetiškai, bet gal nepyksit, jei paminėsiu kelis man sunkesnius momentus: kiek padrikoka (ypač pradžia - sunku įsivažiuoti suvokti, kas lipindavo akis, kas ką apklostė, kas palikdavo gedėti), miegantį gaiduką neiškart suvokiau
"vaikystės, sutrupėjusios į nuorūkas prie peleninės" - super.
Labai stiprus, nors man, niekada nieko tokio nepatyrusiai, labai sunku įsijausti ir nustatyti, ar tikrai paveiku. Jaučiu, kai emocijos tokios stiprios, bet nepažįstamos, automatiškai susiformuoja barjeras, arčiau nebeprisileidžiantis.