Gedimas

Takas įkalnėn.  Kalnų parke
traukias, vis traukias kalnai -
sulig kiekvienu aplankymu.
Kažin, kokio ūgio bus,
man pasitraukus.

Guobos, didžiųjų medžių ranktūriai,
dar geba slėpt nuo lietaus.
Tyku, tik
vieną kitą krūmą pašnarina
kranklys arba grožybių rodytojas.
Kaip ir per amžius.  

Bet kažkas nebe taip. Juntu sutrikimą,
neapčiuopiu, kur.
Vaikai čiulpia nuodus
ant pagaliukų, jų augintiniai uodžia
artėjančią liūtį.
Moteris skaito knygą
tamsiais viršeliais, ant kurių nieko
neparašyta. Lietus jos pabūgsta.

Stalo kalnas trenkia užstale.
Kažin, ar sudygo segė - medinis klevo lapelis,
tavo seniai dovanotas 
ir mano žolėj pamestas.
Ar sutrešo be pasekmių,
kaip ir visa, ką tarėm tada.

Ant šlaito du
apsikabinę: ji kalba jo pečiui ir kūkčioja,
jo veidas tuo tarpu
nuklysta per šviesmetį,
burna čiaumoja gumą. Ūmai apčiuopiu,
kas ne taip:
čia nebekvepia pakalnutėm.
Gal kalnai jas atšaukė
kaip netikusį įstatymą, o gal manęs
nebepašaukia.