Tulepo žiedas (3 )

Pamažu brėško. Pirmieji saulės spinduliai palietę Proniaus veidą, prikėlė jį iš miego. Seniai taip ramiai miegojo. Turfis, kaip visuomet, pirmasis sutiko rytą. Jis ramiai sau ganėsi prie nedidelio ežerėlio, prie kurio vakar jį atvedė skraidlaumė.
„ O kur ji pati? Jos niekur nesimato. Negi išmovė pas savus? Gal viską melavo apie save? Nenustebsiu, jei atvarys čia visą savo giminę... “
Rūkas greitai išsisklaidė ir jis susiruošė apsidairyti aplinkui. Juk reikia susirasti naują slėptuvę ir pasiruošti gynybai. Suradęs siaurą takelį, ėmė kilti į kalną. Viršūnę vyriškis pasiekė gana greitai. Pronis surado tekantį skaidrų upelį, nusirengė ir išsimaudė. Upelis buvo negilus, bet jame knibždėte knibždėjo įvairios žuvies. Jos, lyg vaivorykštė, spindėjo saulėje, blaškydamos paskutinius rūko likučius.
„ Reikėtų prigaudyti, taip seniai valgiau normalų maistą. Bet žuvys palauks. Geriau pažiūrėsiu, kur gi veda tas upelis? “
Atsigaivinęs išlipo iš vandens ir ėmė leistis pakrante. Upelis kalno masyve išgriaužė vagą ir atsidūrė giliame tarpeklyje. Pronį iš visų pusių supo aukšti kalnai, virš galvos kaip žydras kaspinas, driekėsi siaura dangaus juosta. Dėmesį prikaustė keistas garsas. Dar kiek paėjėjęs, vyras pamatė kaip vandens srovė iš didelio aukščio krenta žemyn ir dingsta tarp uolų.
„ Įdomu, kur gi pasislepia? Ten tikrai turėtų būti olos... “
Jis ėmė atsargiai leistis, kabindamasis už atsikišusių akmens luitų ir augančių neaukštų krūmų. Suprakaitavęs ir išsimušęs iš jėgų, pagaliau nusileido į vietą, kur upelis, išsidalijęs į daugybę srovių, dingo tarp uolų. O štai ir ola.
Įžengęs į ją, stabtelėjo ir ėmė dairytis. Ji buvo gana erdvi, atsišakojusi, atšakos siaurėdamos vedė į kalno gilumą. Išsirinkęs artimiausią, žengė pirmyn. Vyrą iškarto prarijo tamsa. Prisišliejęs prie akmeninės šaltos sienos, žingsnis po žingsnio, apgraibomis, skynėsi sau kelią į gilumą. Požeminio upelio tėkmė skleidė monotonišką ūžesį, keldama nemalonius pojūčius. Atrodė, lyg kažkas dejuotų. Kažkur toli, priekyje žybtelėjo ir užgeso. Pronis sustojo. Gal jam tik pasirodė? Ne, jis ir vėl pastebėjo tamsoje blykčiojančią šviesą, girdėjo kažkieno žingsnius, kuriuos atkartojo aidas. Šviesa tai dingdavo, tai vėl pasirodydavo. Vyras, stengdamasis nesukelti  triukšmo, palengva stūmėsi į priekį. Pasigirdo stiprus trenksmas ir staiga viskas nutilo. Jokio garso ir absoliuti tamsa.
„ Čia tikrai kažkas yra, “– reikėjo nuspręsti kaip jam toliau elgtis.
„ Na, aš ir kvailas. Prie ko priveda smalsumas... Ramiai, Proni, ramiai. Pastovėk, susikaupk ir bandyk orientuotis šitoje skylėje. “
Jis dar kurį laiką stovėjo nejudėdamas ir, priėmęs sprendimą grįžti, bandė prisiminti patirtus pojūčius. Pamažu pasąmonėje atsigamino paskutinė praeito kelio atkarpa. Atsisukęs atgal, rankomis užčiuopė sienoje aštrų iškilimą už kurio buvo užkliuvę drabužiai.
„ Viskas gerai, grįžtu tuo pačiu keliu. Ten priekyje greitai turėtų būti posūkis į kairę. O paskui ėjau visą laiką tiesiai... “
Jis visai nusiramino, ėjo neskubėdamas, kaire ranka laikydamasis už sienos. Pronis vėl girdėjo vandens šniokštimą ir dabar šis garsas jam buvo malonus. Žengdamas sekantį žingsnį, tamsoje kojomis užkliuvo už akmens ir šis bildėdamas nugarmėjo žemyn, plačiai paskleisdamas aidą.
„ Kai išeisiu iš olos, reikės netoliese susirasti saugią vietelę ir pasekti, kas gi čia svečiuojasi. Įdomu... O gal čia mūsų skraidlaumė? Ji juk pati sakė, kad gerai žino šias vietas. Bet ką gi čia jai veikti? Ir tas trenksmas – kaip sunkių, uždaromų durų garsas. Įdomu, labai įdomu... “ – bet jo mąstymus nutraukė vėl pasikartoję tie patys garsai.
Dabar jis aiškiai matė dvi šviesas, kurios sparčiai artėjo jo pusėn. Reikėjo skubiai kur nors dingti ir vyras pasirinko tarp atsikišusių uolų susidariusią nišą. Uolų iškyšuliai saugiai uždengė jį nuo pašalinių akių. Pronis sustingo, prisispaudęs prie akmeninės sienos, bijodamas net įkvėpti. Širdis pasiutusiai daužėsi, atrodė, kad tuos dūžius girdi visas jį supantis pasaulis. Jis stebėjo kaip artėja šviesos, netgi pajuto degančių deglų kvapą. Ugnis palengva plaikstėsi, apšviesdama einančias dvi figūras.
„ Tai juk moterys! Viena – aukšta, o kita žymiai mažesnė, kažką užsimetusi sau ant nugaros. Dabar reikia nejudėti, jos jau visai šalia. “
Vyras pajuto keistą oro virpesį. Aiškiai girdėjosi jų šnekos, bet nieko negalėjo suprasti. Iš visos išgirstos kalbos jam įsiminė vienas, dažnai kartojamas žodis – neta.
Jos praėjo visai šalia. Pronis pajuto keistą aštrų kvapą ir tuos stiprius oro virpesius, būdingus skraidlaumėms.
„ Mažesnė – tikrai skraidlaumė, aiškiai mačiau sparnus ant nugaros, o kita... Kažkokia keista senė labai ilgomis rankomis ir keistomis blizgančiomis akimis. Tai ji skleidžia šį kvapą. “
Vyras atsargiai išlindo iš slėptuvės ir dabar sekė joms iš paskos, išlaikydamas saugų atstumą. Eiti tapo žymiai lengviau. Nors šviesų atspindžiai ir silpnai apšvietė kelią, bet po tokios gilios tamsos, jis puikiai matė. Dabar jis pastebėjo koks siauras takas, kuriuo jis keliavo. Jei žengtų kiek dešiniau, nugarmėtų į prarają, kaip tas nuspirtas akmuo.
Fakelų šviesos dingo, paslaptingosios lankytojos išėjo iš olos. Pronis skubiai sekė iš paskos, norėdamas dienos šviesoje gerai į jas įsižiūrėti ir įsiminti viską iki smulkmenų. Prie pat išėjimo jis stabtelėjo pasidairyti. Abi žmogystos stovėjo ir šnekučiavosi. Paskui skraidlaumė apkabino per liemenį savo pakeleivę ir jos abi, sunkiai atsiplėšusios nuo žemės, pakilo gana aukštai, skleisdamos stiprius oro virpesius. Jos skrido į pietų pusę. Vyras akimis sekė jų skrydį, kol jos visai išnyko iš akiračio.
„ Kažkas vyksta, bet kas? Reikės grįžtant čia apsistoti ilgesniam laikui ir viską gerai apžiūrėti. O dabar reikia kuo skubiau keliauti į mūsų nakvynės vietą. Įdomu, kaip ten reikalai? “


Priartėjęs prie savo laikinos buveinės, Pronis nustebo, iš toli pajutęs gaminamo maisto kvapą. Prie laužo sukiojosi skraidlaumė, o kiek atokiau gulėjo išsitiesęs Turfis.
„ Atrodo pavojaus laukti nereikia, abu savo vietose. Dar ir skanius pietus gausiu. Nesmagu, kad taip blogai apie ją pagalvojau. “
– Pačiu laiku, žuvis jau iškepė, tuoj valgysim.
Vyras linktelėjo galva ir įsitaisė prie laužo. Tik dabar pajuto, koks jis alkanas. Žmogysta padavė karštą, garuojančią žuvį ir pati prisėdo šalia. Gyvūnas, pakėlęs nuo žemės galvą ir apsidairęs, vėl patogiai išsitiesė.
– Niekaip negalėjau užmigti, todėl sulaukusi ryto, nuėjau žuvauti. Šiose vandenyse jų begalės, čia niekas negaudo. Jas paruošti mane išmokė Grana. Prieš metus, mums čia būnant su visa šeima, abu su broliu daug jų prigaudėm. Grįžę į namus norėjom sumesti jas į savo tvenkinį, bet jos jau buvo negyvos. Auklė nusijuokė ir pažadėjo iš jų pagaminti skanius pietus. Ei, žmogau, kas atsitiko? Aš pasakoju, o tu visai manęs nesiklausai!
– Nesikreipk į mane šitaip. Aš – Pronis.
– O aš –Neta.
– Ryte, kai atsikėliau ir tavęs neradau, pagalvojau, kad tu išmovei pas saviškius. Nusprendžiau susirasti naują olą ir pasiruošti užpuolimui. Išėjau apsižvalgyti ir žinai ką sutikau? Ogi dvi žmogystas: viena iš jų buvo skraidlaumė, o kita – taip ir nesupratau. Tokia aukšta, kaulėta, žibančiomis akim. Abi apsikabinusios nuskrido į pietų pusę, – jis papasakojo viską kas jam nutiko oloje.
– Keista, pagal apibūdinimą, tai gali būti mano senelė, o kas kita – neturiu supratimo. Ir ką gi joms ten veikti? Čia kažkas ne taip. Aš šias vietas puikiai pažįstu, bet tokioje oloje niekuomet neteko lankytis. Gaila, kad vakare turim iškeliauti. Galėtume ten pasidairyti.
– Tikrai gaila. Galėtume. Manau grįžtant reikės čia ilgiau apsistoti. Jei dar būsi su mumis, galėsi prisijungti.
Pronis valgė su pasigardžiavimu, nekreipdamas į Netą jokio dėmesio. O galvoje ir toliau sukosi įvairios mintys.
„ Kas tos žmogystos? Kokiu tikslu jos keliavo į urvą? Juk tikrai ne gamta pasigrožėti. Kažkas slapto rezgama. Ir tai gali būti susieta su mūsų skraidlaume. Ne veltui taip dažnai buvo minimas žodis – neta. Tai juk jos vardas. Na, tiek to. Dabar yra žymiai svarbesnė užduotis. Šiąnakt reikės iškeliauti. Patekės didysis mėnulis, bus pakankamai šviesu. Jo šviesa prasimuša pro naktinį rūką ir bus žymiai lengviau ir saugiau keliauti. Tik šią naktį, o sekančią – jis švies vėl kaip ir visuomet, tirštas rūkas uždengs viską. Svarbiausia – nepasiklysti. Orientyras – trys didelės uolos vidury dykumos. Nuo jų reikės sukti į kairę. Toliau kelias eis tiesiai į trečiuosius kalnus. Mūsų vyriausias žynys gana smulkiai nupasakojo kelią. Daug metų atgal jis pats juo ėjo pas žiniuonį ir burtininką Vundį. Svečiavosi pas jį gerą pusmetį. O ką, jei aš jo taip ir nesutiksiu? Ne, to būti negali. Gerai prisimenu žynio nupasakotą kelią. Mažai kas pasikeitė. Tik skraidlaumės anksčiau buvo kitur įsikūrusios. O dabar jos gyvena visai netoliese. Reikia būti atidžiam,  nepakliūti joms į nagus. “
Neta surinko maisto likučius, suvyniojo į didelius lapus ir tvarkingai sudėjo oloje ant atsikišusio akmens. Iki nakties dar buvo daug laiko. Maudė nulaužtą sparną ir ji, baigusi savo darbą, išsitiesė ant pakloto, saugodama skaudančią vietą. Vyras papildė vandens atsargas, sudėjo visą mantą ir įsitaisė prie laužo. Turfis išsitiesė greta. Abu tylėjo, nė vienas iš jų nenorėjo pirmas pradėti pokalbį. Ir apie ką gi kalbėti? Pronis galvojo apie savo mamą, kaip reikės ją surasti, kur ieškoti? Jis negalėjo patikėti, kad ji gyva. Juk genties žmonės matė ją mirusią. Prieštaringi jausmai susipynė jo širdyje. Vyras jautė, kad ji gyva, matė jos medalioną, o protas diktavo ką kitą. Jis veidu pasisuko į skraidlaumę:
– Papasakok man apie Graną, – paprašė jis.
– Gerai, papasakosiu, – ji patogiai atsisėdo, sveiku petim atsirėmė į akmeninę sieną ir pradėjo savo pasakojimą.
– Pirmą kartą ją pamačiau, būdama visai mažytė, bet jau vaikščiojau. Gerai prisimenu mūsų susitikimą. Mane mama labai dažnai palikdavo vieną, o pati su būriu savo draugių, kažkur išskrisdavo. Likusi viena, visuomet sėdėdavau savo kambario kamputyje, nieko nevalgydavau, nors ir palikdavo man maisto ir labai verkdavau, visuomet bijojau tamsos ir vienumos. Taip buvo ir tą kartą. Grįžo jos su dideliu grobiu. Aš apsiverkusi išbėgau iš namo ir nubėgau tiesiai pas ją. Taip norėjosi, kad mane priglaustų, paguostų, bet ji mane tik išbarė ir atstūmė. Paskui jos visos susėdo ratu ir ėmė dalinti grobį. Pirmus atvedė keletą surištų vyrų. Juos paskyrė ūkio darbams dirbti, paliko gyvus. O būrį vaikų išdalino kiekvienai šeimai, kaip maisto atsargas. Moteris atvedė paskutines: tris vyresnes paskyrė bendruomenės lauko darbams, Graną pasiėmė mano mama. Ji parodė į mano pusę ir pasakė jai – tavo darbas bus prižiūrėti vaikus. Ir dar pridūrė – jei ta bjauri rėksnė ir toliau varys ją į neviltį, taps maisto atsarga. Ir pristūmė ją prie manęs. Paėmiau ją už rankos ir nusivedžiau į savo kambarį. Aš jai kažką aiškinau, bet ji manęs visai nesuprato. Stovėjo susigūžusi, visa kruvina ir žiūrėjo į mane liūdnom akim. Ašaros riedėjo jos skruostais ir aš, paėmusi skepetą pasodinau į krėslą ir jas šluosčiau. O ji dar labiau verkė. Tada aš nesupratau. Paskui padaviau jai man paliktą maistą, bet ji net neprisilietė. Vėliau pamažu mes susidraugavome ir ėmėme suprasti viena kitą. Aš pramokau jos kalbos. Dažnai vakare, kai mamos nebūdavo, mes atsisėsdavome prie tvenkinio ir ji man pasakodavo apie visai kitokią šalį ir kitokius žmones. Ji pasakodavo apie savo vaikus, apkabindavo mane ir glostydama man plaukus, dainuodavo iki šiol negirdėtas dainas. Grana mane daug ko išmokė. Supratau kaip ji ilgėjosi saviškių ir visą savo meilę atidavė man. Kaip pasikeitė mano gyvenimas! Aš augau apsupta jos dėmesio ir šilumos. Ji tai darė ne dėl išgyvenimo, tiesiog prisirišo prie manęs ir pamilo. Kartą prasitarė, atiduotų viską, kad tik galėtų grįžti į savo tėviškę. Bet tuojau pat pridūrė, kad savaip laiminga galėdama gyventi ir suteikti šilumą man. Mes buvome kaip dvi geros draugės. Aš jai atverdavau savo svajones, mažas paslaptis. Ji mokė mane gaminti maistą, siūti drabužius, žodžiu viską, ką mokintų ir savo dukterį. Ir kai aš sužinojau, kad jai nuspręstas toks likimas, skubiai sukroviau maisto ir vandens atsargas, kai kuriuos mamos drabužius, nes ji neturėjo jų, vaikščiodavo užsimetusi plačią prijuostę, kuri slėpė jos krūtinę ir apatinę kūno dalį, nugara visuomet būdavo nuoga, kad matytųsi išdeginta žymė, ir, niekam nematant, vakare išvedžiau ją iš gyvenamos teritorijos ir nurodžiau kryptį į kalnus. Ji mane paskutinį kartą apkabino ir nusiėmusi nuo kaklo brangiausią savo turtą– medalioną, uždėjo man. Dar ištarė kelis žodžius: pažadėk man niekuomet manęs nepamiršti ir tiesiog maldavo, kad duočiau žodį neliesti žmonių, nedaryti jiems nieko pikto. Aš jai pažadėjau.
Kitą dieną keli bausmės vykdytojai atėjo jos pasiimti, bet nerado. Kilo didelis triukšmas. Mama suprato kieno tai darbas. Ji atbėgo į mano kambarį, pagriebė už plaukų ir ištempė mane į lauką. Susirinko taryba ir buvo nuspręsta bausti mane – išvaryti iš bendruomenės, tiesiog išmesti į dykumą ir ten palikti lėtai mirčiai. Sugriebusios mane už sparnų, dvi mano vyresnės pusseserės pakėlė mane į dangų ir nuskraidinusios gerą atstumą, paleido. Nukritau į smėlį. Bandžiau susiorientuoti kur esu, bet nieko neišėjo. Tada ėjau į priekį, kol užklupo audra. Su savimi nieko neturėjau: nei maisto, nei vandens ir slėptis nebuvo kur. Pasislėpiau nuo smėlio audros už seniau susiformavusios kopos, nusiėmiau prijuostę, kišenėje rastą elastingą rašymo lentelę susukau į vamzdelį, apvyniojau prijuoste galvą ir meldžiau dievo Tru, kad jis neleistų man numirti. Ir jis išgirdo mano maldą. Kai tu mane suradai, aš buvau vos gyva. Gerai, kad dar vamzdelį turėjau, pro jį ir kvėpavau. Paskui tu jau viską pats puikiai žinai, – ji baigė savo pasakojimą, liūdnai žiūrėdama į tolį.
Burna nuo susijaudinimo džiuvo, patamsėjo akių spalva. Liūdni prisiminimai tarsi rūkas apgaubė ir Pronį. Jis sėdėjo ir tylėjo.
Leidosi oranžinė saulė ir lengva migla pasiekė kalnus. Turfijus pasikėlė nuo žemės ir ristele nuskuodė prie vandens. Kelionei ruošėsi ir jis. Vyriškis dar kartą sutikrino visą savo turtą, sudėjo į vieną vietą ir laukė mėnulio patekėjimo.
Rūkas palengva kilo į kalnus. Saulės jau nebesimatė, tik reti blyksniai vis dar paliesdavo uolas ir jos sužibėdavo įvairiomis spalvomis. Gamta ruošėsi poilsiui. Grįžo Turfis ir Pronis pritvirtino ant jo nugaros visą mantą.
– Ką, drauge, keliaujam? Jau laikas, mėnulis pradeda savo nakties kelią. Neta, lipk į balną, o aš su juo kartu pėdinsim.