Namaste - Dievybė manyje sveikina Dievybę tavyje

Naktis, bet jau juodai - balti drugiai
Atmerks tavus akių vokus.
Ištapseni į tamsą, o žmonių nėra.
Nuolankiai tyli ir pušis, ir gluosnis.
Tu guostis nori, vėl prakalbint tylą,
Įskyla žodžiai tarp minties klaidžios.
Dievybę savyje kiekvieną dieną nuodijai.
Pagieža, nuoskaudomis, pykčiu, nejautra.
Neįmatei, neįmatei Dievybės
Skubrių praeivių minioje,
Nesugebėjai tik įsižiūrėti.
Į kiaurą rėtį dienų emocijas metei.
Ir nebeliko nieko, Akvinieti.
Iš būto laiko motinos Terėsės veidas
Švyti.
Ji sugebėjo Dievą įmanyti už raupsuoto kūno.
Klampu lagūnoje, bet tu žinai, sugrįžti laikas
Dievui į tave, kad rytą sutiktąjį pasveikintum...
  N A M A S T E