Paėjęs keliasdešimt žingsnių, Turfis sustingo vietoje. Jis palenkė galvą į dešinę ir ėmė karpyti ausimis. Keliautojų kūnais prabėgo nerimas, užaštrinęs visus pojūčius. Abu aiškiai girdėjo pratisą, dejuojantį balsą, sklindantį lyg iš po žemių iš dešinės visai netoli jų... Vyriškis pakėlė akis į dangų. Nieko nesimatė. Kepino ryški, oranžinė saulė, nebuvo nė vieno debesėlio.
„ Kas čia galėtų būti? Juk čia niekas negyvena. Nesutikom nė vieno gyvo padaro, nė vieno keliaujančio žmogaus. Jei tai būtų skraidlaumės, tai turfijus reaguotų visai kitaip, o dabar jis ramus. Einu pasidairysiu. “
Paėmęs su savimi ginklą, jis liepė gyvūnui pasilikti vietoje, o pats nužingsniavo į priekį garso link. Tik dabar pastebėjo smėlio kauburėlį, iš kurio kyšojo kažkas nenusakomo. Garsas sustiprėjo.
„ O, šventasis Orijau, ten žmogaus ranka, laikanti susuktą vamzdelį! ”.
Jis pasidėjo greta savęs ginklą ir ėmė darbuotis rankomis. Dejavimai buvo tokie gailūs, kad praėjo jį kaustęs nuovargis. Vyras suprato – tai žmogus ir jis dar gyvas. Į pagalbą atskubėjo ir jo draugas. Jis kanopomis žarstė į šalis smėlį, stengdamas neužgauti įkliuvusią auką. Kai ranka buvo išlaisvinta, pasimatė ir susukta į skudurus galva. Pronis sugriebė abiem rankom už pečių ir bandė kelti į paviršių, bet smėlis stipriai laikė, nenorėdamas paleisti savo aukos. Išlaisvinęs nuo skudurų galvą, pamatė smulkų veidą ir į save įsmeigtas dvi pilnas baimės smaragdines akis. Ilgi plaukai buvo smėlėti, žmogus sunkiai kvėpavo.
– Kaip tu čia atsiradai?
Bet auka tylėjo, tik sunkiai gaudė orą. Vyras nubraukė nuo veido prilipusį smėlį ir prikišo gertuvę prie lūpų.
– Gerk, tik neskubėk ir nebijok. Mes tave išvaduosim.
Praėjo nemažai laiko, kai auka buvo išlaisvinta nuo stiprių ir kibių dykumos rankų.
Pronis pastatė išlaisvintąjį ant žemės ir ėmė atsargiai valyti. Tik prisilietęs, jis pajuto silpnus virpesius, sklindančius nuo kūno. Žmogysta sunkiai kvėpavo. Išlaisvinta nuo dykumos gniaužtų ji muistėsi, tarsi norėdama nukratyti sunkią naštą. Turfijus atšoko į šalį ir ėmė daužyti kanopomis smėlį. Tik dabar vyras suprato, kad tai jaunutė skraidlaumė. Ji ištiesė savo rankas ir mėgino pakelti sparnus. Ak, kaip pasikeitė jos akys! Iš baukščių smaragdinių – virto tamsiai žaliomis, skleisdamos keistą auksinį švytėjimą. Pati ji tapo margaspalvė, pasigirdo būdingas joms virpantis garsas, bet jis buvo toks silpnas, kad nekėlė jokios baimės.
– Turfi, nebijok, ji neturi jokios galios. Čia tik mergaitė, pakliuvusi į bėdą. Nebijok, juk nepaliksi jos čia.
Gyvūnas, nuleidęs galvą priėjo arčiau ir ėmė atidžiai stebėti skraidlaumę. Ji atrodė apgailėtinai: nulaužtas sparnas tabalavo tarp jos rūbų klosčių, pati susirietusi į kamuolį ir tik akys, dabar jau vėl smaragdinės, kaip dvi ryškios ugnelės švietė pro užkritusius ant veido plaukus.
– Nebijok, mes tau nieko blogo nedarysim. Sėsk ant turfijaus nugaros ir keliaujam su mumis. Kai pasieksi saviškius, keliauk sau sveika. Tik vienas prašymas – neskriaus žmonių. Tavo padermė mums labai daug skriaudos padarė, bet mes, žmonės, kitokie. Vaikų neskriaudžiam. Karas – tai visai kas kita. O dabar atsigerk, – jis padavė gertuvę.
Gyvūnas vis dar nepatikliai, kartas nuo karto, pasukdavo galvą, stebėdamas savo nešulį. Skraidlaumė visą kelią nepratarė nė vieno žodžio. Ji tyliai sėdėjo nuleidusi akis ir tik retkarčiais jas pakeldavo apsidairyti. Pronis parišo jos sulaužytą sparną, kiekvieno poilsio metu nukeldavo ją ant žemės ir siūlydavo savo maistą. Bet ji purtė galvą ir gėrė tik vandenį.
Temo, bet mūsų trijulė dar buvo kelyje. Vyras uždėjo ranką skraidlaumei ant peties ir ramiu balsu kreipėsi į ją:
– Matai, ten priekyje kalnai. Ten ir darysim poilsį. Už tų kalnų, turbūt, tavo namai?
Netikėtai ji pasisuko į Pronį ir mostelėjo kairėn.
– Mano namai ten. Bet aš negaliu grįžti. Aš sulaužiau įžadą ir mane išvarė į dykumą mirti. Aš paleidau į laisvę savo auklę. Ji buvo žmogus. Kai taryba nusprendė, kad man ji daugiau nebereikalinga, visi pritarė sprendimui palikti ją maistui. Kur ji dabar – nežinau. Va, ką man jinai paliko, tai viskas ką ji turėjo, – ji atsegė prie kaklo esančią palaidinės sagą ir ištraukė medalioną.
Pronis net atšoko, pamatęs tokį pažįstamą daiktą. Tai juk mamos medalionas! Negi ji gyva? Kurį laiką jis stovėjo netekęs žado. Gyvūnas pasimuistė ir treptelėjo priekine koja, ragindamas savo draugą keliauti toliau.
– Kur ji? Gal ką nors tau sakė? Prisimink, tai labai svarbu. Kad tu žinotum, kaip aš tau dėkingas... Tai juk mano mama. Mes visi galvojom, kad ji seniai žuvusi. Kur man ją ieškoti? – jis sugriebė skraidlaumę į glėbį ir įsmeigė į ją akis.
– Nežinau. Ji niekuomet čia nebuvo ir šios vietovės nepažįsta. Jos niekada niekur neėmėm, nes jinai neturėjo teisės pasitraukti iš namų. Jai ant nugaros išdegino ryškų ženklą, matomą iš tolo, kad visi galėtų atpažinti, kad tai mūsų šeimos nuosavybė ir šansų pabėgti neturėjo jokių, visą laiką būdavo su manimi ir mano vyresniu broliu. Iš jos aš ir išmokau jūsiškę kalbą. O vadinom ją – Grana.
Vyriškis labai pasimetė, jį supanti aplinka sukosi ir plaukė. Jis automatiškai perstatinėjo kojas ir sekė paskui savo pakeleivius.
„ Mano mama... Ji gyva... Aš ją būtinai rasiu, “– visos mintys bėgo tik viena kryptimi.
Pronis net nejuto, kaip pasiekė kalnus. Skraidlaumė pati nušoko ant žemės ir nuėmė nešulius. Šias vietas ji puikiai žinojo. Čia dažnai lankydavosi su savo šeima. Laikydama gyvūną už karčių, nuvedė jį prie nedidelio ežerėlio ir paleido. Grįžusi rado vyrą sėdintį toje pačioje vietoje, kur ir paliko.
– Žmogau, juk taip negalima. Įvykiai praėjo, tu jau jų nepakeisi, jau nieko nepadarysi. Mane Grana mokė – kas be nutiktų, visuomet žiūrėk į priekį ir lauk. Viskas išsipildys, kas turi išsipildyti. Ji tai vadino likimu. Dabar reikia galvoti kas bus rytoj. Pasakyk geriau, ką man toliau daryti, kur dėtis? Su savo gentimi toliau gyventi negaliu, kaip negaliu gyventi ir su žmonėmis. Aš žinau ką skraidlaumės jums pridarė, kiek ašarų išliejot. Kur man dėtis? Pasakyk man, gerasis žmogau.
Ištarti žodžiai gražino jį vėl į realybę. Jis suėmė savo galvą rankomis ir stipriai suspaudė.
– Nežinau ir aš. Keliauk su mumis. O kas tau belieka?
Tik dabar jis ėmė atidžiai stebėti jos veidą. Ji nukreipė savo akis, bet nuo jo akių nepraslydo tas vidinis švytėjimas, skleidžiantis į aplinką ramybę ir šilumą. Kaip keista, priešais jį viena iš tų žmogystų apie kurias jis girdėdavo tik bloga, pasirodo skraidlaumės gali būti visai kitokios, kaip ši.
– Eime, aš parodysiu olą, joje ir apsistosime. O dabar einu parinkti malkų.
Netrukus degė laužas ir ugnies liežuviai, linksmai šokinėdami ir traškėdami, pridavė jaukumą. Pronis gulėjo užsimerkęs. Jam vėl atgijo vaizdai iš praeities. Jis pajuto mamos prisilietimus, jos būvimą čia, greta savęs. Kada tai buvo? Taip seniai... Dar prisiminė, kai pirmą kartą grįžo iš medžioklės su grobiu, į kurią paėmė jį tėvas, su savo pirmuoju grobiu, kaip mama, uždėjusi rankas ant viršugalvio, palaimino ir pasisukusi į laužą, prašė dievo Orijaus malonės savo sūnui, laimingo ir ilgo gyvenimo. Ji taip didžiavosi juo, pasakodama medžioklės smulkmenas savo kaimynėms, kurių berniukai tokio paties amžiaus dar sėdėjo namie ir žaidė savo žaidimus. Jo sumedžiotas pirmas grobis... Pronis vėl matė visus laimingus ir besišypsančius, kai tėvas, paėmęs ant rankų ką tik gimusią sesutę, pirmą kartą išnešė ją į lauką parodyti naktinį dangų, mirgančias žvaigždes ir kylantį pilną mėnulį. Jis pajuto, kaip visą kūną apgaubė šilta banga ir nunešė jį į šviesią tolumą...
Žmogysta viena tyliai sėdėjo prie laužo. Pasistiprinęs turfijus išsitiesė arčiau savo šeimininko ir įdėmiai sekė sėdinčią skradlaumę. Jis vėl pajuto, kad ši keista būtybė nekelia jokio pavojaus, kad gali būti ramus ir ilsėtis. Nuo jos sklindanti ramybė veikė migdančiai.
Lėtai slinko nakties laikas, uždengęs kalnus ir dangų tirštu rūku. Miego visai nesinorėjo ir ji įmetė dar kelias sudžiuvusias medžio šakas į laužą.
„Taip skaudu, juk tikrieji tėvai manęs atsisakė. Gerai dar, kad draugė laiku perspėjo ir aš, sukrovusi į ryšulėlį maisto ir gertuvę su vandeniu, spėjau auklę išvesti iš gyvenvietės ir nurodyti jai kryptį į kalnus. Kažin, kur ji dabar? Ji man brangesnė už motiną, kurios aš beveik nematydavau. Kiek laimingų dienų aš praleidau su ja... Rytoj reikės išnaršyti visas olas, gal ji čia, kalnuose? Gal jai pasisekė pasislėpti? Ji turėjo nemažai laiko... Juk ieškotojų būrys grįžo jos neradęs... Ją galėjo užklupti smėlio audra... O gal ir dabar guli užpustyta, kaip kad aš buvau? “
Gyvenimas pasisuko kita kryptimi. Juk šiemet jį švęstų savo penkioliktąją vasarą, būtų didelės iškilmės ir ją įšventintų į seserų draugiją. Grana net parodė žiedą su stebuklinga akimi, kurį ji turėjo gauti. Mama dar anksčiau apie jį pasakojo, kad jis ypatingas, pereinantis iš kartos į kartą ir priduodantis ypatingų galių. Jį padovanojo burtininkas Broknis savo dukrai, pirmajai jos giminės pradininkei. Daug amžių per didžiąsias iškilmes jis būdavo perduodamas šeimos vyriausiai mergaitei ir galios naujai atgimdavo, sustiprėdavo jų poveikis. Nė viena skraidlaumių šeima neturėjo tokio žiedo, todėl jų šeima ir užėmė aukščiausią vietą. Visa valdžia buvo jos rankose.