Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Paėjęs keliasdešimt žingsnių, Turfis sustingo vietoje. Jis palenkė galvą į dešinę ir ėmė karpyti ausimis. Keliautojų kūnais prabėgo nerimas, užaštrinęs visus pojūčius. Abu aiškiai girdėjo pratisą, dejuojantį balsą, sklindantį lyg iš po žemių iš dešinės visai netoli jų... Vyriškis pakėlė akis į dangų. Nieko nesimatė. Kepino ryški, oranžinė saulė, nebuvo nė vieno debesėlio.
„ Kas čia galėtų būti? Juk čia niekas negyvena. Nesutikom nė vieno gyvo padaro, nė vieno keliaujančio žmogaus. Jei tai būtų skraidlaumės, tai turfijus reaguotų visai kitaip, o dabar jis ramus. Einu pasidairysiu. “
Paėmęs su savimi ginklą, jis liepė gyvūnui pasilikti vietoje, o pats nužingsniavo į priekį garso link. Tik dabar pastebėjo smėlio kauburėlį, iš kurio kyšojo kažkas nenusakomo. Garsas sustiprėjo.
„ O, šventasis Orijau, ten žmogaus ranka, laikanti susuktą vamzdelį! ”.
Jis pasidėjo greta savęs ginklą ir ėmė darbuotis rankomis. Dejavimai buvo tokie gailūs, kad praėjo jį kaustęs nuovargis. Vyras suprato – tai žmogus ir jis dar gyvas. Į pagalbą atskubėjo ir jo draugas. Jis kanopomis žarstė į šalis smėlį, stengdamas neužgauti įkliuvusią auką. Kai ranka buvo išlaisvinta, pasimatė ir susukta į skudurus galva. Pronis sugriebė abiem rankom už pečių ir bandė kelti į paviršių, bet smėlis stipriai laikė, nenorėdamas paleisti savo aukos. Išlaisvinęs nuo skudurų galvą, pamatė smulkų veidą ir į save įsmeigtas dvi pilnas baimės smaragdines akis. Ilgi plaukai buvo smėlėti, žmogus sunkiai kvėpavo.
– Kaip tu čia atsiradai?
Bet auka tylėjo, tik sunkiai gaudė orą. Vyras nubraukė nuo veido prilipusį smėlį ir prikišo gertuvę prie lūpų.
– Gerk, tik neskubėk ir nebijok. Mes tave išvaduosim.
Praėjo nemažai laiko, kai auka buvo išlaisvinta nuo stiprių ir kibių dykumos rankų.
Pronis pastatė išlaisvintąjį ant žemės ir ėmė atsargiai valyti. Tik prisilietęs, jis pajuto silpnus virpesius, sklindančius nuo kūno. Žmogysta sunkiai kvėpavo. Išlaisvinta nuo dykumos gniaužtų ji muistėsi, tarsi norėdama nukratyti sunkią naštą. Turfijus atšoko į šalį ir ėmė daužyti kanopomis smėlį. Tik dabar vyras suprato, kad tai jaunutė skraidlaumė. Ji ištiesė savo rankas ir mėgino pakelti sparnus. Ak, kaip pasikeitė jos akys! Iš baukščių smaragdinių – virto tamsiai žaliomis, skleisdamos keistą auksinį švytėjimą. Pati ji tapo margaspalvė, pasigirdo būdingas joms virpantis garsas, bet jis buvo toks silpnas, kad nekėlė jokios baimės.
– Turfi, nebijok, ji neturi jokios galios. Čia tik mergaitė, pakliuvusi į bėdą. Nebijok, juk nepaliksi jos čia.
Gyvūnas, nuleidęs galvą priėjo arčiau ir ėmė atidžiai stebėti skraidlaumę. Ji atrodė apgailėtinai: nulaužtas sparnas tabalavo tarp jos rūbų klosčių, pati susirietusi į kamuolį ir tik akys, dabar jau vėl smaragdinės, kaip dvi ryškios ugnelės švietė pro užkritusius ant veido plaukus.
– Nebijok, mes tau nieko blogo nedarysim. Sėsk ant turfijaus nugaros ir keliaujam su mumis. Kai pasieksi saviškius, keliauk sau sveika. Tik vienas prašymas – neskriaus žmonių. Tavo padermė mums labai daug skriaudos padarė, bet mes, žmonės, kitokie. Vaikų neskriaudžiam. Karas – tai visai kas kita. O dabar atsigerk, – jis padavė gertuvę.
Gyvūnas vis dar nepatikliai, kartas nuo karto, pasukdavo galvą, stebėdamas savo nešulį. Skraidlaumė visą kelią nepratarė nė vieno žodžio. Ji tyliai sėdėjo nuleidusi akis ir tik retkarčiais jas pakeldavo apsidairyti. Pronis parišo jos sulaužytą sparną, kiekvieno poilsio metu nukeldavo ją ant žemės ir siūlydavo savo maistą. Bet ji purtė galvą ir gėrė tik vandenį.
Temo, bet mūsų trijulė dar buvo kelyje. Vyras uždėjo ranką skraidlaumei ant peties ir ramiu balsu kreipėsi į ją:
– Matai, ten priekyje kalnai. Ten ir darysim poilsį. Už tų kalnų, turbūt, tavo namai?
Netikėtai ji pasisuko į Pronį ir mostelėjo kairėn.
– Mano namai ten. Bet aš negaliu grįžti. Aš sulaužiau įžadą ir mane išvarė į dykumą mirti. Aš paleidau į laisvę savo auklę. Ji buvo žmogus. Kai taryba nusprendė, kad man ji daugiau nebereikalinga, visi pritarė sprendimui palikti ją maistui. Kur ji dabar – nežinau. Va, ką man jinai paliko, tai viskas ką ji turėjo, – ji atsegė prie kaklo esančią palaidinės sagą ir ištraukė medalioną.
Pronis net atšoko, pamatęs tokį pažįstamą daiktą. Tai juk mamos medalionas! Negi ji gyva? Kurį laiką jis stovėjo netekęs žado. Gyvūnas pasimuistė ir treptelėjo priekine koja, ragindamas savo draugą keliauti toliau.
– Kur ji? Gal ką nors tau sakė? Prisimink, tai labai svarbu. Kad tu žinotum, kaip aš tau dėkingas... Tai juk mano mama. Mes visi galvojom, kad ji seniai žuvusi. Kur man ją ieškoti? – jis sugriebė skraidlaumę į glėbį ir įsmeigė į ją akis.
– Nežinau. Ji niekuomet čia nebuvo ir šios vietovės nepažįsta. Jos niekada niekur neėmėm, nes jinai neturėjo teisės pasitraukti iš namų.  Jai ant nugaros išdegino ryškų ženklą, matomą iš tolo, kad visi galėtų atpažinti, kad tai mūsų šeimos nuosavybė ir šansų pabėgti neturėjo jokių, visą laiką būdavo su manimi ir mano vyresniu broliu. Iš jos aš ir išmokau jūsiškę kalbą. O vadinom ją – Grana.
Vyriškis labai pasimetė, jį supanti aplinka sukosi ir plaukė. Jis automatiškai perstatinėjo kojas ir sekė paskui savo pakeleivius.
„ Mano mama... Ji gyva... Aš ją būtinai rasiu, “– visos mintys bėgo tik viena kryptimi.
Pronis net nejuto, kaip pasiekė kalnus. Skraidlaumė pati nušoko ant žemės ir nuėmė nešulius. Šias vietas ji puikiai žinojo. Čia dažnai lankydavosi su savo šeima. Laikydama gyvūną už karčių, nuvedė jį prie nedidelio ežerėlio ir paleido. Grįžusi rado vyrą sėdintį toje pačioje vietoje, kur ir paliko.
– Žmogau, juk taip negalima. Įvykiai praėjo, tu jau jų nepakeisi, jau nieko nepadarysi. Mane Grana mokė – kas be nutiktų, visuomet žiūrėk į priekį ir lauk. Viskas išsipildys, kas turi išsipildyti. Ji tai vadino likimu. Dabar reikia galvoti kas bus rytoj. Pasakyk geriau, ką man toliau daryti, kur dėtis? Su savo gentimi toliau gyventi negaliu, kaip negaliu gyventi ir su žmonėmis. Aš žinau ką skraidlaumės jums pridarė, kiek ašarų išliejot. Kur man dėtis? Pasakyk man, gerasis žmogau.
Ištarti žodžiai gražino jį vėl į realybę. Jis suėmė savo galvą rankomis ir stipriai suspaudė.
– Nežinau ir aš. Keliauk su mumis. O kas tau belieka?
Tik dabar jis ėmė atidžiai stebėti jos veidą. Ji nukreipė savo akis, bet nuo jo akių nepraslydo tas vidinis švytėjimas, skleidžiantis į aplinką ramybę ir šilumą. Kaip keista, priešais jį viena iš tų žmogystų apie kurias jis girdėdavo tik bloga, pasirodo skraidlaumės gali būti visai kitokios, kaip ši.
– Eime, aš parodysiu olą, joje ir apsistosime. O dabar einu parinkti malkų.
Netrukus degė laužas ir ugnies liežuviai, linksmai šokinėdami ir traškėdami, pridavė jaukumą. Pronis gulėjo užsimerkęs. Jam vėl atgijo vaizdai iš praeities. Jis pajuto mamos prisilietimus, jos būvimą čia, greta savęs. Kada tai buvo? Taip seniai... Dar prisiminė, kai pirmą kartą grįžo iš medžioklės su grobiu, į kurią paėmė jį tėvas, su savo pirmuoju grobiu, kaip mama, uždėjusi rankas ant viršugalvio, palaimino ir pasisukusi į laužą,  prašė dievo Orijaus malonės savo sūnui, laimingo ir ilgo gyvenimo. Ji taip didžiavosi juo, pasakodama medžioklės smulkmenas savo kaimynėms, kurių berniukai tokio paties amžiaus dar sėdėjo namie ir žaidė savo žaidimus. Jo sumedžiotas pirmas grobis... Pronis vėl matė visus laimingus ir besišypsančius, kai tėvas, paėmęs ant rankų ką tik gimusią sesutę, pirmą kartą išnešė ją į lauką parodyti naktinį dangų, mirgančias žvaigždes ir kylantį pilną mėnulį. Jis pajuto, kaip visą kūną apgaubė šilta banga ir nunešė jį į šviesią tolumą...
Žmogysta viena tyliai sėdėjo prie laužo. Pasistiprinęs turfijus išsitiesė arčiau savo šeimininko ir įdėmiai sekė sėdinčią skradlaumę. Jis vėl pajuto, kad ši keista būtybė nekelia jokio pavojaus, kad gali būti ramus ir ilsėtis. Nuo jos sklindanti ramybė veikė migdančiai.
Lėtai slinko nakties laikas, uždengęs kalnus ir dangų tirštu rūku. Miego visai nesinorėjo ir ji įmetė dar kelias sudžiuvusias medžio šakas į laužą.
„Taip skaudu, juk tikrieji tėvai manęs atsisakė. Gerai dar, kad draugė laiku perspėjo ir aš, sukrovusi į ryšulėlį maisto ir gertuvę su vandeniu, spėjau auklę išvesti iš gyvenvietės ir nurodyti jai kryptį į kalnus. Kažin, kur ji dabar? Ji man brangesnė už motiną, kurios aš beveik nematydavau. Kiek laimingų dienų aš praleidau su ja... Rytoj reikės išnaršyti visas olas, gal ji čia, kalnuose? Gal jai pasisekė pasislėpti? Ji turėjo nemažai laiko... Juk ieškotojų būrys grįžo jos neradęs... Ją galėjo užklupti smėlio audra... O gal ir dabar guli užpustyta, kaip kad aš buvau? “ 
Gyvenimas pasisuko kita kryptimi. Juk šiemet jį švęstų savo penkioliktąją vasarą, būtų didelės iškilmės ir ją įšventintų į seserų draugiją. Grana net parodė žiedą su stebuklinga akimi, kurį ji turėjo gauti. Mama dar anksčiau apie jį pasakojo, kad jis ypatingas, pereinantis iš kartos į kartą ir priduodantis ypatingų galių. Jį padovanojo burtininkas Broknis savo dukrai, pirmajai jos giminės pradininkei. Daug amžių per didžiąsias iškilmes jis būdavo perduodamas šeimos vyriausiai mergaitei ir galios naujai atgimdavo, sustiprėdavo jų poveikis. Nė viena skraidlaumių šeima neturėjo tokio žiedo, todėl jų šeima ir užėmė aukščiausią vietą. Visa valdžia buvo jos rankose.
2011-05-21 16:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-27 12:37
St Sebastianas
Ant žemės gulėjo poilsio lavonas. Jis dar nebuvo smarkiai apiręs ir Pronis net apsilaižė eidamas artyn. Jis prisiminė vaikystės pravardę Nekrofakeris Pronis. Polsio lavonas su siaubu stebėjo besiartinantį ir kelnių diržą atsiseginėjantį vyriškį. Polsis buvo padarytas dar kartą. Visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Paaiškėjo, kad Pronio fantazija yra labiau iškrypusi nei japonų anime porno autorių.

Neįtikino skraidlaumės permainos. Na, taip, yra visokių iškrypėlių, kurie įsimyli maistą, bet vis tiek neįtikino. Na, pagalvokime, begioja po kiemą vištelės. Potencialūs kepsniai, šiuo metu gaminantys kiaušinius iš kurių galima iškepti kiaušinienę. Prabėgo kiaulytė lašinukų donorė. Sumūkė karvutė - pienuko gamyklėlė. Ir įsivaizduok, kad pamatai sultingą kepsniuką, tinkamai apskrudusį, iš minkštos, burnoje tirpstančios mėsytės. Ar tave tikrai jaudintų tai, kad ant jo padažu užrašyta "Myliu mamą"? Manau, kad kepsniukas greitai dingtų burnoje. Lygiai taip pat ir su skraidlaumėm. Abejoju ar turėtų itin didelių sentimentų savo maistui. Blin, valgyt užsimaniau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-23 15:51
vilnis
Ačiū, kad purtot, nusipelniau.Man didelis pagyrimas, kad piešiamas pasaulis įdomus.Aš prastai moku anglų kalbą, kas sugebėčiau landžioti į žaidimus ir ten nagrinėti skraidančias drauges, o be to esu per daug užsiėmusi savo darbu, man nelieka laiko tokiems dalykams.Ką sugalvoju, tą ir rašau naktimis, kai kamuoja nemiga arba dieną- laisvą minutę. Tai mano aktyvus poilsis, tai mano atitrūkimas nuo kasdienybės. Ačiū visiems skaitantiems ir komentuojantiems.Pasižadu įsiklausyti į Nuar patarimus ir ugdyti kantrybę, neskubėti pateikti savo "šedevrus."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-23 11:29
Nuar
Teisingumo dėlei - piešiamas pasaulis tikrai įdomus, todėl autorę ir reikia "purtyti, kaip grušią", kadangi teikia vilčių.:)) Štai tik tos skraidlaumės: geriausiam nemokamame MMORPG žaidime Runes of Magic Kanjono (40-45 lv) teritorijoje prie Tempest High (kas žaidė gali patvirtinti) visiškai tokios pačios būriais skraido. Bet visiškai tokios pačios. Atrodytų nuo jų ir piešė.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-22 08:15
Mylista sutinka su viskuo
Na, teisingumo dėlei, reikėtų pasakyti, kad šitie tekstai yra skaitomi, yra bandymas kurti istoriją ir pasaulį. Pasakojama gan paprastai ir gan sklandžiai. Jaunimo literatūroje personažai dažnai elgiasi kvailai, bet jeigu nuotykiai įtraukia - tai į tai nebekreipi dėmesio. Pavyzdžiui indėnas Vinetu yra labai kvailas, bet mėgiamas personažas. O jūs turit tam tikrą pajautimą nuotykiams. Nors tekstai nelabai raštingi ir stilingi, dėmesį jie išlaiko. Tai yra nebloga pradžia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-22 08:01
Mylista sutinka su viskuo
Vargšas poilsis. Antrą kartą buvo padarytas.

Tekstas rašytas atmestinai, daug žioplumo klaidų.

Personažas atrodo dar kvailesnis, nei pirmoje dalyje. Jeigu jis būtų iš tikro lojalus savo genčiai, tai būtų tą skraidlaumę čia pat sutraiškęs. Bet ne, jis, pasirodo, turi būti "žmogiškas". Bet ta skraidlaumė, pasirodo, irgi kvaiša, išduoda savo padermę dėl lojalumo žmogui. Tai kas toliau? Pikteiji menardai (ar kaip juos ten) pasirodys iš tikro patys geriausi žmonių draugai, bet Skonkis nuspręs visus žmones išgalabyti, kad išgelbėtų skraidlaumes?

Labiausiai man patiko dalis, kur Skonkio motinai ant nugaros išdeginta žymė, kad visi iš toli matytų. Spėju, ji vaikšto pusnuogė. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-21 21:37
Nuar
Ši autorė yra pažadukė.:)) Paskaito komentarus, labai graaaaažiai asmeniškai padėkoja ir tooooooooliau daro, ką ir dariusi. Patarimas išlieka tas pats: parašei - atidėjai į šalį - po kurio laiko paėmei ir paskaitei - ištaisei tai, kas netinkamai parašyta. Kadangi klaidos vis tos pačios, reiškia šią procedūrą reikia kartoti daug kartų, kad taptų daugiau refleksu nei įpročiu. Aišku, jei autorė pati to nori, dėl ko jau pradedu abejoti.Deja, ir toliau tenka grožėtis štai tokiais "perliukais" - "ten žmogaus ranka, laikanti susuktą vamzdelį!....Vyras suprato – tai žmogus ir jis dar gyvas." Jei turėčiau teisę vertinti, duočiau vienetą. P.s.Galima eilinį kartą nedėkoti, nes autorės nuoširdumu jau nebetikiu.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą