Mamai

Apsisuk, nusijuok Tu į veidrodį seną,
Kai lauke dargana gerves pažeme gena,
Aš pareisiu takeliais, kuprotom kalvom,
Atsiklaupti po rankomis Tavo gerom.

Savo širdį, mamyt, Tau atnešiu ant delno,
Dovanodama bučinį šiltą ir švelnų...
Išbučiuosiu rankas tarp melsvų gyslučių
Ant pagalvės rytais Tau padėsiu žibučių.

Tik, atleisk man, mamut, kad ilgai užtrukau
Mintyse visada Tavo ranką laikau.
O tada... mes abi, prie gimtinės berželio,
Uždainuosim linksmai apie tėviškę žalią.

Ten, kur liepos medum apvaišina bites,
Kur vijokliai apviję gimto namo kertes, -
Kur daržely gėles Tu viena sodinai
Ir mažytei kasas rūtom man dabinai.

Nenumaldomai skuba metai basi,
Tau dėkoju, miela, kad dar vis čia esi, -
Su Tavim niekada nieko man nestinga,
Visada man,  brangioji, būsi reikalinga.