Baltas Kalėjimas

Mano žemėj mažoj blėso didelės akys,
Nemačiau atmerktų. Tamsoje iš kampučių,
Šluosčiau. Juodos gyvenimo vagos į apačias,
Ne per akmenis – gabalus trumpo savęs ilgumoj.

Ką turėjau galvoj, išsilydė, širdy kas – išdžiūvo.

Nors nebuvo. Budau, naują žodį išgirdęs,
Nusibridęs lyg skausmo, sumirkęs kaltėm,
Kad aidais susimilusios tištų į aslą be gėdos,
Ir lėtai įsismelktų nematomam kraujo tekėjime.

Gyslas laižantis mūsų kalėjimas. Aidi viduj.

O paskui. Baltos lūpos tylėdamos.
Melstų duslią ir nupirktą nūdienų žiemą,
Milijonais langų apsirengusią. Hmm. Išgalvotų.
Kaip ir aš, kaip ir tie, kur pro šalį – ieškodami nieko.

Išsiverkt ne į petį, o purviną popietės sniegą.

Jis nemiega. Jis klauso ir tirpsta kartu,
Lyg apglitęs gimtadienio tortas nevalgytas,
Tas, kurio nesulaukęs kažkas nepasakė. Išėjo,
Aprūdijusion sampratų aikštėn parduoti širdies.

Jei nupirksiu ar lies? Mano graužatį kas?

Ar meluos, kad žaliuoja ir čiulba už sienų?
Baltos lūpos netildamos šildančiu kuždesiu,
Tarsi gyvos. Ir akys  lyg matančios visa nušvies?
Mano žemėj mažoj ir nušluostytoj girdinčio sniego...

Nebeliko čia nieko. Išslydo. Nutrūko. Išdžiūvo.
Gyslas laižantis mūsų kalėjimas... Aidi viduj.