Tulepo žiedas (1)

(1)

Pagaliau atėjo vakaras. Oranžiniai saulės blyksniai, paskutinį kartą apšvietę visą vietovę dingo, pasislėpė už priekyje stūksančių kalnų. Pasidarė vėsu ir migla, kildama nuo įšilusios žemės, dengė visus kelio nelygumus. Kas minutę rūkas tankėjo, uždengdamas vis dar matomą žemę. Vienišas raitelis lėtai, apgraibomis stūmėsi į priekį vis ragindamas vienintelį savo draugą – turfijų, kuris iš nuovargio drebančiomis kojomis ant savo nugaros nešė jį, atsargiai leisdamasis siauru takeliu žemyn.
„ Jau visai netoli. Už posūkio turi būti lygi aikštelė. Čia ir sustosim poilsiui, “ – garsiai mąstė besisupdamas balne Pronis.
Jis delnu pliaukštelėjo turfijui per sprandą ir šis sustojo. Vyras neskubėdamas apsidairė, lėtai nušoko ant žemės ir ėmėsi įprastinio darbo: nuėmė pritvirtintą mantą, balną, viską sudėjo greta ir nuvedė savo kelionės draugą prie netoliese tekančio upelio, o pats grįžo prie paliktų daiktų.
Balsva prieblanda uždengė viską. Gerai, kad Pronis nuo vaikystės žinojo tas vietas. Jis ir užsimerkęs rastų didžiąją olą, kur abu keliautojai planavo praleisti ilgąją naktį. Jis žinojo, kad ten, oloje, kairiame kampe yra paruošta laužavietė, sudėtos malkų atsargos, kurias rytoj jis privalės papildyti ir tik tada galės toliau tęsti savo kelionę.
Laužas įsidegė ir vyras ištiesė šalia jo savo pavargusias kojas. Girdėjosi, kaip turfijus skabo skurdžią žolę, kuri kuokštais augo šalia upelio. Viskas. Šios dienos darbas atliktas. Liko užvalgyti ir galima bus nugrimzti į palaimintą poilsio laiką – užmerkti akis ir pranykti, apie nieką negalvoti, nieko nesisaugoti, paprasčiausiai miegoti. Jis žinojo, kad tokiu laiku, kai tiršta migla dengia žemę, niekas jo neieškos. Labai mažai kas pažįsta šią negyvenamą teritoriją. Čia tiek daug takų, požeminių perėjimų, olų, pasiklysti vieni niekai. Pronis dar vaikystėje ne vieną sykį keliavo šiomis vietomis su seneliu, o vėliau ir su tėvu. Tada buvo viskas kitaip. Tada tik jie abu liko gyvi po menardų užpuolimo. Kautynių metu žuvo abu jo vyresni broliai, sesuo ir mama. Sesuo buvo visai mažytė, dar nevaikščiojo. Būtų ir jis žuvęs jei ne senelis. Jis sustabdė būrį priešų ir liepė jam bėgti į kalnus, į tas pačias vietas, kur dabar randasi. Tai jis paaukojo savo gyvybę, kad galėtų išsaugoti savo anūką. Tik vėliau, po kelių dešimčių saulės tekėjimų jį čia ir rado tėvas šioje oloje sušalusį, alkaną, bet gyvą. Nedaug jam tada buvo metų, bet jis sugebėjo nukeliauti iki kalnų. Tiesa, jis čia buvo ne vienas, čia sutiko savo vienintelį draugą turfijų, irgi paliktą vieną, visai dar mažytį. Matyt jo motiną pagavo ir išsivedė, o jis buvo toks menkutis, kad nesugebėjo paskui ją sekti. Berniukas ir rado jį priekalnėse visai išsekusį. Jų draugystė tęsiasi jau daugiau kaip dvidešimt metų. Nesuskaičiuojamą kartų turfijus jį gelbėjo nuo priešų, kartu gelbėdamas ir savo kailį. Ir dabar jie kartu. Vyras pasivertė ant kito šono ir prisispaudė prie savo ištikimojo draugo šono. Juk jie visą laiką kartu, greta vienas kito. Jie neatskiriami, kaip gali būti neatskiriami du draugai.
Naktys čia šaltos ir drėgnos. Tik ryte, tekant saulei, rūkas nusileidžia ant žemės ir tarsi susigeria į ją. Drėgmė dingsta ir vėl kaitina oranžinė ryški saulė.
Pronis prabudo anksti, bet turfijaus šalia savęs nerado.
„ Baimintis nėra ko, jis jau stiprinasi prieš kelionę, “ – pagalvojo vyras, rinkdamas savo kuklią mantą ir paskubom užkąsdamas vakarykščiais maisto likučiais.
Ir vėl jų laukė ilga ir varginanti kelionė. Nusileidus, juos pasitiks tuščia ir deginanti dykuma. Čia paviršius lygus kaip stalas, nė vieno akmens, kuris galėtų suteikti bent pavėsį, nė vienos olos, kur jie nakčiai galėtų pasislėpti. Šis ruožas ypač pavojingas, čia gyvena skraidlaumės – amžini žmonių priešai. Tai jos medžioja ir geria jų kraują. Ir, neleisk, dieve Orijau, pakliūti joms į glėbį... Jos įkasa grobį į smėlį ir kas vakarą, saulei leidžiantis, pamažu geria jų kraują, kol žmogus nusilpsta ir numiršta. Paskui medžioja kitus. Pronis prisimena, kaip močiutė pasakodavo įvairias nutikusias istorijas. Taip buvo medžioklėje pagrobtas jų kaimynas. Tik vėliau, baigiantis šiltam periodui, vyrai surado jį negyvą netoli didžiųjų kalnų visą sukapotą, be lašelio kraujo...
„ Reikia pasiruošti perėjimui, “– vyras patikrino savo ginklus, prisipylė indą vandens ir pririnko maišą čia pat augančios žolės. Sunaudotos malkos buvo papildytos, dar oloje išrausė duobę ir į ją sudėjo suvyniotos į didelius lapus džiovintos mėsos. „ Tai bus atsarga. Juk reikės grįžti tuo pačiu keliu, “– pagalvojo jis ir švilptelėto.
Turfijaus laukti nereikėjo ir keliautojai žengė pirmuosius žingsnius. Saulė dar nebuvo pakilusi, bet rūkas jau sklaidėsi. Jie neskubėdami nusileido nuo kalno.

***

Aušra paryškino šios vietovės pražūtingą grožį. Toli, kiek tik užmato akys, driekėsi geltona kaip auksas lyguma ir šviesiai mėlynas, be jokių debesėlių, dangus. Net akyse raibo. Tyla ir ramybė gaubė šią žemę. Nė vienas gyvas padaras neropojo ir neskrido pro juos. Mirtina tyla kaustė protą ir kėlė baimę.
Turfijus karpė savo ilgomis ausimis, lyg stengdamasis kažką išgirsti. Kiek pastovėjęs, lyg abejodamas, staiga apsisuko ir spruko atgal į kalnus. Prisiglaudęs prie atsikišusios uolos, jis stengėsi susilieti su ja. Atrodė baisiai išsigandęs ir Pronis, nujausdamas kažką negero, nušoko nuo balno. Vos spėjo pasiekti žemę, kai jo ausys išgirdo keistą, skambantį virpesį. Tas virpesys pleveno ore, sukeldamas vidinį drebulį.
„ Tai skraidlaumės, “– jis dar spėjo pagalvoti, kai visas oras prisipildė tų keistų garsų, slegiančių galvą, skambančių ir sėjančių paniką. Abu keliautojai stipriau prisispaudė prie uolos ir vienas prie kito.
„ Dar vienas eilinis kartas, kai turfijus mane gelbsti. Jei ne jis – tikrai tapčiau grobiu. “
Pulkas margų skraidlaumių traukė tiesiai į šiaurę, link jo tėviškės, kur jo laukti liko gimta gentis. Jis privalo pereiti dykumą ir pasiekti trečiuosius kalnus, susirasti atsiskyrėlį Vundį ir prašyti jo užtarimo bei pagalbos. Jų kaimynai menardai išnaikino ne tik pusę jo tautos, atėmė jų geriausias žemes, bet ir aplinkines tautas, toliau braudamiesi į rytus. Niekas negali jiems pasipriešinti, nes jiems padeda piktasis dievas Skonkis. O jį nugalėti beveik neįmanoma. Jis naudoja ypatingą ginklą, priverčiantį žmones pačius pasiduoti į nelaisvę ir jiems vergauti. Ir ką tik nebandė genties taryba! Viskas veltui. Niekas nepadėjo. Dabar jis – vienintelė viltis.
„ Aš privalau nugalėti savo baimę ir praeiti šį kelią. Privalau tą padaryti.  Skraidlaumių pagrindinės pajėgos nuskrido į šiaurę. Pirmuosius gyventojus turėtų iki pavakario pasiekti. Reiškia, po medžioklės į namus sugrįš tik paryčiui. Reikia kuo skubiau keliauti. Iki nakties galim būti ramūs. O paskui? Kaip bus taip bus. Blogai, kad net nenumanau kur jos gyvena. Dykuma didelė, gal nesusitiksim... Ir ką gi likusioms skaidlaumėms čia veikti? Kiekviena jų turi savo darbą: vienos saugoja grobį, kitos prižiūri savo vaikus... Gal nekiš nosies iš namų? “

***

Turfijus su Proniu skubiai paliko savo slėptuvę ir įžengė į naująjį kelią. Jie traukė tiesiai į pietus. Kur pažvelgsi – visur slypėjo auksu tviskanti begalybė. Akyse mirgėjo dangus, susimaišęs su aukso blyksniais, kuriuos sukėlė tekanti saulė. Nė vieno kauburėlio, jokio augalėlio ir jokio garso. Net turfijaus žingsnių garsus sugėrė smėlis. Tyli, negyva ir tuščia begalybė. Tik kartas nuo karto visu kūnu prabėga šiurpuliai, suspaudžia paširdžius ir prityla kvėpavimas. Jo ištikimas draugas žengė gana sparčiai, tarsi norėtų kuo greičiau praeiti šią nemalonią atkarpą. Jau įdienojo, saulė negailestingai kaitino ir su kiekvienu žingsniu tapo sunkiau ir sunkiau žengti klimpstančiu smėliu. Jie jau porą kartų buvo trumpam sustoję, atsigėrė ir toliau tęsė savo kelionę.
– Kaip tu, mano drauge? Keliaujam toliau ar darom poilsį? – vyras kreipėsi į jį nešantį gyvūną, ranka kedendamas jo ilgus karčius.
Gyvūnas pasimuistė ir keliavo toliau. Prasidėjo nemalonus kelio ruožas. Smėlis buvo toks klampus, kad vietomis siekė turfijaus pilvą ir Pronis nušoko žemėn, palengvindamas savo draugui kelionę. Dabar abu klampojo per birų smėlį, padėdami vienas kitam. Laikas lėkė sparčiai, o kelias beveik visai nesutrumpėjo. Prakaitas žliaugte žliaugė, reikėjo taupyti vandenį. Vyras duodavo atsigerti tik gyvūnui, pats negėrė.
Artėjo vakaras, ėmė niauktis dangus ir papūtė vėsus vėjo gūsis.
„ Bent kiek palengvės, “– braukdamas prakaitą nuo kaktos mąstė Tronis. Turfijus sunkiai kvėpavo. Jo plati nugara buvo šlapia, kojos nuo įtempto ėjimo virpėjo, jis neramiai dairėsi, atsukęs snukį prieš vėją. Pasimetęs ir šokinėjantis žvilgsnis bylojo apie artėjančius gamtos pokyčius. Bus smėlio audra – suprato vyras ir ėmė jai ruoštis.
– Na, Turfi, matai, ten dešiniau iš smėlio kyšo trys nemažos uolos? Iki ten mums reikia nusigauti, nes kitaip mus užpustys ir žymės neliks. Paskubėkim, kol neįsisiautėjo audra. “
Sukaupę paskutines jėgas, iki kelių klimpdami smėlyje, pagaliau keleiviai pasiekė užuovėją. Vyras skubiai nuėmė nešulius, sukrovė prie didžiausio akmens ir paėmęs savo apklotą, virvėmis pritvirtino jį taip, kad virš galvos susidarytų stogas. Abu prisispaudė arčiau vienas kito. Vėjas visai įsisiautėjo. Girdėjosi kaukimas, švilpimas, pereinantis į pasiutusį juoką, klyksmą. Pasidarė visai tamsu. Smėlis tekėjo kaip patvinusi upė, užpildydamas visus nelygumus, viską lygindamas savo kelyje.
„ Kaip gerai, kad pasitaikė uolos. Tai mus ir išgelbės. Visai gerai mes čia įsitaisėm, “ – jis žvilgtelėjo į šalia jo įsitaisiusį snaudžiantį gyvūną ir pats nurimo. Maudė visą kūną, nuovargis lipdė akis, bet jis žinojo, kad miegoti nevalia. Vėjas bet kada gali pakeisti kryptį. Pronis sujudėjo, norėdamas prie savęs arčiau padėti kastuvą, kurį visuomet imdavo į kelionę, gyvūnas pramerkė akis, bet išgirdęs ramų šeimininko balsą, toliau snaudė.
Pamažu vėjas nurimo. Tyliai švilpė slinkdamas smėlis, lyg norėdamas užmigdyti keleivius, kviesdamas juos atitrūkti nuo realybės ir keliauti su juo. Buvo tamsu, atrodė, kad dangų kažkas užtraukė juoda marška. Negalėjai suprasti – ar juos supa gili naktis, ar dar vakaras.
„ Ką gi, reikia laukti kol prašvis. Jei ne ta audra, mes galėtume žymiai pasistūmėti į priekį... Kažin kur dabar skraidlaumės? Kas mūsų laukia? – mintys sukosi galvoje, o akys pamažu iš nuovargio merkėsi. Jis užmigo.
Turfijus neramiai sujudėjo ir prabudo. Jis pajuto, kad šeimininkas užmigo ir dabar atėjo eilė jam budėti. Kiek pasimuistęs, atsargiai surietė užpakalines kojas ir atsisėdo. Vyras taip ir neprabudo. Gyvūnas kantriai laukė brėkštančio ryto, stengdamas įsiklausyti į jį supančius garsus ir nuspėti artėjantį pavojų. Buvo tylu. Niekas netrikdė jų ramybės.
Pradėjo švisti. Keleiviai jau buvo atsikėlę, gyvūnas kramsnojo vakarykštę priskintą žolę, o vyras kramtė džiovintą mėsą, užsigerdamas vandeniu. Viskas jau buvo paruošta kelionei.
Išėję iš savo slėptuvės, jie nustebo: prieš akis tyvuliavo auksinė banguota jūra su blizgančiomis biriomis keteromis ir atrodė, kad viskas juda, plaukia į horizontą ir ten susilieja į vieną visumą.
Keliauti tapo lengviau. Kojos jau taip neklimpo, tik pripustytas bangas reikėdavo apeiti. Pronis pasitikslino kryptį ir jie pajudėjo link savo tikslo.
Į pavakarę, kai nuovargis išspaudė paskutines jėgas, keliautojai nutarė kiek ilgiau pailsėti. Tolumoje, prie pat horizonto linijos plika akimi jau galima buvo įžiūrėti kalnų viršūnes, kurios atrodė kaip plaukiantys dangumi debesys. Tai buvo antrieji kalnai.
Poilsis buvo būtinas. Abu, prariję savo maisto dienos davinius, ištiesė pavargusias kojas ir bandė bent kurį laiką pasnausti. Šiandieną jų dar laukė ilga kelionė.
– Reikės, drauguži, dar šiandien nukeliauti iki kalnų. Matai, ten... Dar geras kelio gabalas, – Pronis ištiesė ranką jų link.
– Mes privalom praeiti. Ten, kalnuose bus saugiau. Ilsėsimės visą dieną ir tik vakare, nusileidus saulei, vėl keliausim. Tai pati pavojingiausia atkarpa. Už antrųjų kalnų, kiek aš girdėjau, įsikūrusios skraidlaumės. Ten jų teritorija. Kiek čia teisybės, nežinau. O dabar laikas judėti.