Šnabždantis krištolas 3

<... >Kambaryje vėl tapo tylu, tik girdėjosi lengvas šurmulys už durų – kažkur linksminosi žmonės, kurių nepardavė tėvai ir kurie puikiai supranta, kur jie yra ir kas vyksta aplinkui.

Eiraviana atsiduso ir nubraukė prie kaktos prilipusią sruogą. Dabar ne laikas panikai ir isterijos priepuoliams, kai atsakymai į visus klausimus, iškilusius po tų beprotiškų įvykių, buvo tiesiog ranka pasiekiami. Mergaitė pasilenkė virš dubens su vandeniu, padėtu ant žemės. Į ją žvelgė dvi išsigandusios ir pavargusios violetinės akys, skaudžiai primindamos visa, ką iki šiol buvo tekę patirti. Ji panardino savo blyškų veidą į vandenį, susiliedama su ta išsigandusia mergaite, ir mėgavosi užplūdusia gaivia vėsuma. Atsikėlusi ir nusipraususi, Eiraviana prisėdo valgyti Kaliano atneštą kepsnį. Mėsa buvo atšalusi, daržovės sudžiuvusios, tačiau lėkštė greitai ištuštėjo. Kalianas vis dar nesirodė. Mergaitė atsargiai nuslinko prie durų ir priglaudusi ausį įsiklausė. Žmonės apačioje tebešėlo, kažkas skambino klavesinu, vyrai gėrė, moterys spygavo ir begėdiškai viliojo savo menkai dengtais kūnais, vietomis net pamėlusiais nuo čiupinėjimo ir kietų čiužinių, kuris ne kuris smuklės lankytojas sukeldavo muštynes, bet sužvangėjus kardams barniai akimirksniu išsispręsdavo. Mėlynplaukė nedrąsiai pravėrė duris ketindama išeiti apsižvalgyti, tačiau atsitrenkė į kaži kokią milžinišką skardinę. Skardinė netikėtai aiktelėjo ir sugirgždėjusi pasilenkė prie Eiravianos. Tai buvo smulkus ir nusigyvenęs riteris, jau pradėjęs žilti, bet tebesivaikąs nuotykių, vis dar be vietos pasaulyje. Senasis žvejas pasakojo apie tokius, nebetinkami Imperijos armijai, pragėrę dvarus ir moteriškių palankumą. Eiraviana skubiai nudelbė akis žemyn, padarė nerangų reveransą, kokius matydavo darant malūnininko dukteris, ir žengė atbula mėgindama saugiai užsidaryti kambaryje. Deja, gerokai įkaušusiam riteriui norėjosi kompanijos, tad jis į ankštą kambarėlį įgriuvo su visom durim.
- Nebijok, mergele, - sugargaliavo balsas iš milžiniškosios skardinės. – Esu didis karžygys, dievų tarnas. Ve, žiūrėk, - intensyviai linksėdamas, riteris nuo kaklo nusikabino šūsnį grandinėlių su pakabukais, vaizduojančiais vis kitokią Artenėjos dievybę. – A... A... Atsitiktinai gavau, - šiaip ne taip užbaigė.
Eiraviana spoksojo į vyriškį, negrabiais pirštais mėginantį suimti vieną iš pakabukų ir mintyse šaukėsi Kaliano – žmogaus, kuris sakėsi ją pažįstantis, žmogaus, kuris vienintelis jos neišsižadėjo. Bent jau kol kas.


Riteris, pagaliau suėmęs vieną pakabutį, palaimingai sukvykė ir, apsvaigęs nuo pasididžiavimo bei alkoholio, išsitiesė be sąmonės per visą kambarėlio ilgį. Mergaitė tebestypsojo tarsi užhipnotizuota miniatiūrinių figūrėlių ir šarvų spindesio, kai pagaliau pasirodė ir pats Kalianas, apsikabinęs vieną smuklės mergšių. Sustojęs tarpdury ir pamatęs žavų vaizdelį, vyras apsidairė, įstūmė moteriškę vidun ir pats užėjęs įstatė duris. Triukšmas virto dusliu murmesiu.
- O tu laiko veltui neleidi, - mirktelėjo Eiravianai. – Susipažink su madam Vivjen, ji tave paruoš kelionei. Negalim išvykti, kol tavo galva šviečia kaip talismanas iš Septintojo Mėnulio legendos. Ką, niekad jos negirdėjai? Na tiek to, taip ir maniau, kad kaimiečiai nelinkę domėtis Artenėjos istorija.
Madam Vivjen priėjo prie Eiravianos, suėmė rankomis jos galvą ir, pažiūrėjusi mergaitei į akis, atšoko kaip žaibo nupurtyta.
- Kalianai, kas... tai? – su išgąsčiu ir pasibjaurėjimu paklausė moteriškė, rodydama į mergaitės violetines akis ir mėlynus plaukus. – Tu nori, kad aš tai liesčiau?
Eiraviana net paraudo iš pykčio ir apmaudo, jog į tą patį klausimą pati atsakyti negali. Kas ji? Abi dabar stebeilijosi į juodąjį raitelį, kuris švelniai spirtelėjo išsitiesusiam riteriui.
- Su šituo išsiaiškinsim vėliau. Taikos ir ramybės, damos, Vivjen, padaryk, ko esi prašoma, ir, jei gražiai elgsies, pasiimsiu tave kartu.
Eiraviana pritrūko žodžių savo prieštaravimui išreikšti, todėl tik piktai nužvelgė pusnuogę madam nuo jos suklypusių aukštakulnių iki kreivo peruko ir demonstratyviai nusisuko. Madam Vivjen to ir telaukė. Vos mergaitė parodė nugarą, moteris išsitraukė mažytes šukas ir indelį su dvokiančia koše. Mėlynplaukė, netikėtai užpulta šukomis, stengėsi ištrūkti, tačiau vienintelis Kaliano žvilgsnis kirto tarsi botagas ir ji nurimo. Po intensyvaus šukavimo, trukusio gerą pusvalandį, atėjo eilė dvokiančiai košei, į kurią madam panardino melsvus plaukus, tuomet mergaitė buvo apipilta keliais kibirais vandens ir iššluostyta šiurkščiu skuduru. Kalianas vos tramdė šypseną, o Eiraviana jautėsi kaip mažas bejėgis žvėrelis, pakliuvęs į žiaurių kankintojų spąstus. Galiausiai jai buvo atkištas mažutis suskilęs veidrodėlis, parodęs liūdną švytinčių violetinių akių žvilgsnį, pridengtą rusvų plaukų kupeta. Eiraviana nesistebėjo, kažko panašaus ir tikėjosi, tad tik atsiduso ir klestelėjo ant lovos krašto, o madam Vivjen įsitaisė ant palangės.
Staiga riteris – skardinė sudejavęs pajudėjo, todėl Kalianas pakėlė riterio kardą ir galiuku bakstelėjo šiam į sprandą. Riteris nusičiaudėjo.
- Kas tu toks? – abejingai paklausė Kalianas.
Skardinė nusiėmė šalmą, pasirodė užtinęs veidas ir geltonos šelmiškos garbanos.
- Aš? Aš esu vienas iš Keturių Šviesos Karių! Imperatoriškasis riteris, jo didenybės kairiosios rankos pirštas! Bet prakeiktasis dėl gražesnio skaičiaus nurašė mane į pensiją ir nusiuntė pas senius su suknelėm, kurie atėmė visas galias. Koks pažeminimas! – riteris užsidengė akis delnais, bet su masyviomis metalinėmis pirštinėmis įsibrėžė skruostą. – Aš jiems dar parodysiu... Tereikia susirast savo skydą, kurį nušvilpė kažkokia... – blondinas grįžtelėjo į madam Vivjen.
– TU! – paklaikęs suriko jis.
Madam žagtelėjo. Riteris svirduliuodamas paknopstomis puolė prie moteriškės, tačiau paslydo ir užgriuvo ant jos riebaus kūno, net palangė įlinko. Visai netikėtai lango stiklas subraškėjo ir suskilęs pažiro smulkiomis šukelėmis, o madam ėmė kristi. Kalianas taip pat šoko prie lango, tačiau moteriškės nustverti nespėjo, riteris vėl nusičiaudėjo ir sumirksėjęs bukai spoksojo į krentančią Vivjen, o Eiraviana užsidengė ausis ir suspiegė. Pasigirdo tylus bumbtelėjimas.
Kalianas persisvėrė per išdužusio lango kraštą.
- Kaip ten ji? – truputėlį išsigandęs, bet vis dar bukai spoksodamas į vieną tašką, paklausė riteris.
Vyras nieko nesakė, tik išsitiesęs nusikeikė. Muzika liovėsi groti, šurmulys už durų pritilo, žmonės ėmė būriuotis lauke, pasišviesdami deglais, kad galėtų matyti tamsoje. Eiraviana pribėgo prie tuščia ertme tapusio lango ir taip pat pažvelgė žemyn. Madam Vivjen gulėjo ant žemės, plevėsuojanti ugnis apšvietė suglebusį jos kūną, kojos ir rankos atrodė keistai išlenktos tarsi jūrinės pabaisos jauniklio čiuptuvai. Mergaitė nejučiomis prisiminė mamą, susmukusią „Spiegiančiame Malūne“, žvejų keistą elgesį laive, riterį, neseniai išsitiesusį vidury kambario, o dabar madam Vivjen... Žmonės, atrodė, krito aplink ją it musės, nesustabdomai byrėjo gyvenimai - kaip baltas smėlis iš sudužusio laikrodžio. Eiraviana suspaudė kumščius – nevalia pasiduoti, pamanė sau ir išbėgo pro duris.
Nusileidusi stačiais laiptais ji manevravo tarp neapsėstų staliukų, išvartytų kėdžių ir užmigusių vyrų – visi dar sąmoningi lankytojai bei savininkai jau buvo lauke. Išėjusi į gaivią naktį, mergaitė prasibrovė pro minią ir atsiklaupusi šalia moters pažvelgė aukštyn. Išdaužto lango rėmuose juodavo riterio figūrėlė, tačiau Kaliano nebuvo. Staiga kažkas čiupo ją už rankos ir prisitraukė prie savęs:
- Bėk iki kryžkelės ir pasislėpus lauk ten manęs. Dabar, - tyliai pasakė į ausį.
Vyriškos rankos paleido mergaitę ir savimi pasitikinčio Kaliano balsas nutildė sumišusį žmonių šnabždėjimąsi:
- Ramiai, visi atsitraukit, aš daktaras.
Eiraviana nieko nebegirdėjo ir nebematė, nes kiek įkabindama skuodė kryžkelės link. Sustojo vos pasiekusi tikslą, todėl sunkiai alsuodama pasilenkė ir įsirėmė rankomis į kelius. Tik tuomet pastebėjo, kad kelias čia buvo kitoks. Nebeliko dulkėto žvyrkelio, nusitiesusio per visą Eldurkašo kaimelį, kuriame užaugo, dabar kojos tvirtai rėmėsi į akmenines plokštes, iš po kurių tarpuose veržėsi žolės kuokštai. Kažkur kairėje pasigirdo kanopų kaukšėjimas, braškantys ratai, linksmi balsai ir muzika. Eiraviana greitai šoko į netoliese augusius krūmus ir pasislėpusi įsistebeilijo į kelią.
Neilgai trukus pasirodė ir patys keliautojai, skleidę tuos garsus. Pasišviesdami raudonais žibintais, žmonės važiavo juodame vežime, pakinkytame ketvertu arklių. Vyrai brązgino gitaras, moterys plojo ir dainavo – visi atrodė laimingi, tad mergaitę ėmė graužti mažytis pavydo kirminėlis. Vežimas iš lėto kryžkelėj sustojo, tačiau dainos nenutilo. Pora vyrų, dėvinčių ryškiai raudonus marškinius, nušoko žemėn sukaukšėdami lakuotų batų kulniukais ir priėję pakelės griovį pradėjo, kaip Eiravianai pasirodė, rauti žoles bei krūmokšnių šakas. Po valandėlės iš griovio buvo ištempta didelė dėžė. Vienas vyras atidarė dangtį laužtuvu ir iš dėžės grakščiai išlipo moteris. Mergaitė suakmenėjo pamačiusi moterį iš sapno – ta pati valdinga išraiška, purpurinis apsiaustas, tik trejeto vilkų trūko. Ponia įsėdo į vežimą ir žmonės, vis dar dainuodami, nuvažiavo toliau, o atvožta dėžė taip ir liko gulėti pakelėje.
Eiraviana juto, kaip smarkiai plaka širdis, ir pajudėti neįstengė, kol tylus muzikos skambėjimas visiškai nenutilo. Tik tada ji atsistojo ir atsargiai, iš lėto priėjo prie dėžės. Viduje buvo minkšta raudona pagalvė, kvepianti gėlėmis ir medumi, ir nedidelis durklas makštyse, puoštas rubinais ir raižiniais. Mergaitė greitai apsidairė ir paėmė ginklą į rankas. Nors ir sidabrinis, durklas nebuvo nei sunkus, nei šaltas ir kvepėjo taip pat, kaip ir pagalvė. Eiraviana dar sekundėlę juo pasigrožėjo ir užsikišo už kelnių, kurias gavo iš madam Vivjen, diržo, visiškai jį paslėpdama po drabužių klostėmis pačiu laiku, nes už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas:
- Esi netikusi slėpynių žaidėja, žinai?
Tai buvo Kalianas, mergaitė tą puikiai žinojo, tačiau vis tiek krūptelėjo užklupta netikėtai. Atsisukusi ji nusišypsojo ir čia pat vėl susiraukė, mat su juoduoju raiteliu (taip jis vėl atrodė ant savojo žirgo) buvo ir riteris – skardinė.
- Susipažink su mūsų bendrakeleiviu. Jis vardu Arinas.
Riteris kukliai linktelėjo, nuo šviesių plaukų lašėjo vanduo – Kaliano blaivinimo metodų pasekmė.
- Ko jums iš manęs reikia? – netikėtos panikos užklupta paklausė Eiraviana.
Kalianas kilstelėjo vieną antakį.
- Manau, tau šio to reikia iš manęs, - suokalbiškai pamerkė akį mergaitei. – Užlipsi ant arklio pati ar man vėl tave paimti jėga?
Arinas nejaukiai pasimuistė, kai Eiraviana ropštėsi ant juodo žirgo. Artenėjos žmonės buvo gan prietaringi ir bet koks nukrypimas nuo įprastų gamtos normų juos mažų mažiausiai piktino. Įsitaisiusi balne prie Kaliano, mergaitė atsigręžė į riterį:
- Mes abu žinom, kad nepatinkam vienas kitam. Aš esu kitokia, o jūs nužudėte žmogų, tad manau, jog neturite teisės manęs smerkti.
Dabar Arinas atrodė lyg gavęs šlapiu skuduru per veidą ir priblokštas tylėjo. Eiraviana, žinoma, labai didžiavosi savimi, o tuo tarpu už jos nugaros Kalianas vėl ironiškai šiepė savo baltus dantis.
Kurį laiką trijulė taip ir keliavo tylėdami, ragindami arklius, bet vesdami juos per žolę, o ne kelią, kad nesigirdėtų kanopų kaukšėjimo. Eiraviana jautėsi apdujusi – kraštovaizdis, rodės, nesikeitė jau visą amžinybę (miškas kairėj, kelias, miškas dešinėj), liūliavo ir vienodai ritmingas žirgo judėjimas, kuriam tarsi pritardavo kratomi kelioniniai krepšiai. Po valandėlės pakilo rūkas, mergaitės violetinės akys apsunkusios užsimerkė.


Žalsva šviesa skverbėsi pro storo ledo sieną, krisdama ant liaunos vyro figūros. Raudoni plaukai, dengiantys pečius, darė šią būtybę panašią į fakelą, spinduliuojantį gyvybę tyro ledo menės viduryje. Padvelkė mėtine gaiva ir į menę įžengė žaliaplaukė moteris, lydima gebenėmis pasipuošusių vaikų. Šie, apsupę vyrą ir moterį ratu, ėmė giedoti. Jų balsai, rodės, švaresni už ledą, veržėsi su tokia didžiule galia, kad nuo sienų atsimušęs aidas kuteno pirštų galiukus ir kėlė malonų šiurpą.
Vaikai atsiklaupė, giedojimas tapo garsus ir aiškus, beveik ranka užčiuopiamas. Maži kumštukai ėmė belsti į krištolo plokštėmis dengtas grindis. Keistas garsas priminė greitėjantį širdies plakimą.
Vyras ir moteris rato viduryje pakilo į orą ir apsivertė aukštyn kojomis, jų kūnai grakščiai susipynė sudarydami keistą blyškią spiralę. Plaukai, žali ir raudoni, taip pat pynėsi tarpusavyje - spalvos susimaišė ir ėmė ryškėti safyro mėlis, iš lėto formavosi mėlynos gėlės žiedas, kurios žiedlapiai priminė vandenynų gelmes. Žiedas atsiskyrė nuo vyro ir moters kūnų, palengva ėmė leistis ant žemės ir skleistis. Jo viduryje sėdėjo kūdikis, mėlynplaukė mergaitė skaisčiai violetinėmis akimis.
Vyro ir moters kūnai atsiskyrė, giedojimas tilo ir kai abu tėvai pasiekė kojomis žemę, visi nuščiuvo. Į ledo menę iškilmingai įžengė senolis, nešinas sidabrine skrynute. Nuo senatvės drebančiais pirštais jis išėmė virvutę su pakabinta kriaukle ir užrišo mažajai mergytei.
- Didelę galią dovanojo tau Protėviai. Naudokis ja garbingai, Eiraviana iš Vėjo Namų, - pasakė senolis ir pabučiavo ją į kaktą.


Eiraviana krūptelėjusi pabudo ir stvėrėsi už kaklo, mėšlungiškai ieškodama virvelės su kriaukle, bet jos ten nebuvo.
- Ar ką negero sapnavai? – mandagiai pasiteiravo Kalianas, pajutęs staigius mergaitės judesius.
- Ką?
- Susapnavai košmarą?
Eiraviana nieko neatsakė, prisiminimai iš sapno tirpo sulig kiekviena sekunde, tad išgirdusi klausimą jautė tik savo ranką ant krūtinės, vis dar tvirtai suėmusią kaklą.
Arinas, vilkęsis iš paskos, pasivijo juodąjį žirgą.
- Sustokim iki ryto, esam toli nuo bet kokio kaimo, - viltingai pasiūlė jis nežiūrėdamas į mergaitę.
Kalianas linktelėjo ir jie visi pasuko į miško tankmę, nulipę nuo arklių brovėsi pro žolių, šakelių ir lapų raizgalynę, kol galiausiai priėjo nedidelę miško aikštelę. Tuo metu, kai  Kalianas šėrė arklius ir rišo juos prie beržo, Arinas ėmėsi laužo kūrimo. Eiraviana prisėdo ant žemo kupsto ir stebėjo riterio vargą: šarvai gerokai varžė judesius, skruostas, kurį jis anksčiau įsibrėžė su pirštine, ištino, tad vyras matė tik su viena akimi, be to, aplink nebuvo nė vienos sausos šakelės, viską dengė lengvutė rasa. Mergaitė jautė, kaip drėgmė sunkiasi į josios naujus drabužius, o šaltas nakties oras stingdė kaulus. Nejučiomis nusipurtė ir perbraukė ranka per plaukus, kurie dabar panešėjo į rusvą pelėno kailiuką. Violetinėse akyse ėmė kauptis ašaros ir Eiraviana nebeišlaikiusi pravirko net pasikūkčiodama.
Kalianas metė žudantį žvilgsnį į Ariną, o šis tik sutrikęs iškėlė aukštyn rankas. Kurį laiką pamąstęs, Kalianas sviedė riteriui krepšį:
- Eik, parnešk ko nors valgomo. Gal kokį lokį... Greitai auš, kaimiečiai važiuos prekiauti, tad keliauti vis tiek negalėsim, bus laiko miegui.
- Bet mes juk turim... – sužiopčiojo Arinas, tačiau Kalianui susiraukus klusniai išėjo vykdyti paliepimo.
Eiraviana vis verkė ir verkė, tad nepastebėjo, kaip juoda vyro figūra prisėdo šalia. Linksmai suspragsėjo laužo ugnis, pakvipo muilu ir mergaitė galiausiai pakėlė galvą. Išvydusi susirūpinusį Kaliano veidą, ji išrovė kuokštą žolių ir sviedė į jį. Vyras tik atsiduso ir tyliai tyliai sušnabždėjo:
- Atleisk.
Mergaitė jau žiojosi kažką sakyti, bet garsas užstrigo gerklėje. Dar niekas, kiek ji prisiminė, niekada jos neatsiprašė, net namuose, kur žmonės tarėsi ją mylį, užgavę neištardavo to mažo stebuklingo žodelio, o dabar, štai, jį girdi iš šio keisto nepažįstamojo, kuris, tiesa, tvirtina daug apie ją žinąs.
- Ką?.. – tesugebėjo išspausti mergaitė, net verkti pamiršo.
- Atleisk man, Eiraviana, - Kalianas užsimerkė. – Esu kaltas dėl to, ką tau tenka išgyventi, ir man labai gaila, kad aplinkybės nesusiklostė kitaip.
- Kokios aplinkybės?
- Tave pagaliau radęs turėjau kuo skubiau išgabenti į saugią vietą, todėl iš namų paėmiau beveik jėga.
Eiraviana vos neprunkštelėjo prisiminusi, kaip ji klykė ir spardėsi nenorėdama palikti trobelės, bet tiesa buvo taip arti, kad ginčai jai mažiausiai rūpėjo. Kalianas tęsė:
- Madam Vivjen mirtis smuklėje atkreipė į mus dėmesį, todėl teko sprukt ir pasiimt Ariną, nes jis tave pažino. Be to, pamaniau, nepakenks žmogus, palaikantis ryšius su Imperijos pakalikais. Būk rami, juo galima pasikliauti, bendras priešas vienija kur kas labiau nei draugystė. Kai pailsėsim, keliausim pas mano žmones, kur tau bus saugu. Kol miegojai, su Arinu viską aptarėm. Tik Imperija mina mums ant kulnų, šiais laikais žmonės už auksą ir savus išduoda.
Eiraviana sumirksėjo bukai spoksodama į vyrą. Iš jo pasakytų žodžių suprato nedaug, bet žinojo, kad ilgai laukto atsakymo taip ir negavo.
- Kas aš esu?
Kalianas nusistebėjo:
- Maniau, klausi, kodėl mus persekioja Imperija... Eiraviana, tu ne žmogus.
- Tyčiojies? – susiraukė mergaitė.
- Truputį. Bet tu tikrai ne žmogus.
- Ačiū, tiek pastebėjau ir pati, - toliau širdo ji.
- Tu esi elfė.
Eiraviana prikando lūpą – net malūnininko knygų paveikslėliuose ji nebuvo mačiusi elfo, tačiau, kaip ir kiekvienas Eldurkašo kaimelio vaikas, girdėjo gausybę pasakojimų apie juos. Eiraviana nesijautė priklausanti šiai didingai rasei, tačiau ir žmogumi savęs nevadino. Per daug svetimas jai rodėsi žmonių pasaulis, per daug negražių palyginimų iš suaugusiųjų pokalbių ji nugirsdavo. Mergaitė tikėjosi, kad gavus atsakymą į Tą Baisųjį Klausimą ją užplūs palengvėjimas, malonus žinojimas, tačiau dabar ji tebeknapsojo duobėje tarp to, kas apčiuopiama, ir to, kas sava. Kuo toliau galvojo, tuo labiau jai atrodė, kad Kalianas ją paprasčiausiai mulkina.
Nejaukią tylą sudrumstė grįžęs Arinas:
- Pagavau šerną, galim kelti puotą panelytės garbei, - tarė ir numetė šernieną prie Kaliano kojų.

Po greitos ir tylios vakarienės trijulė susiruošė miegoti. Arinas, tvirtinęs, kad jo skydas turi magiškų galių, budėjo ir kiek atokiau nuo nebedegančio laužo (Kalianas susivokė, kad juos gali pastebėti, tad jį užgesino) drožinėjo dūdelę. Eiraviana niekaip negalėjo užmigti, todėl gulėjo ir žvelgė į dangų.
- Jos nuostabios, - po kurio laiko pasakė.
Kalianas užsimiegojęs pramerkė vieną akį.
- M?
- Žvaigždės. Jos nuostabios. Tobulos ir viskam abejingos...
Vyras tingiai apsivertė ant šono atsisukdamas į Eiravianą.
- O aš jų grožį įžvelgiu kitur. Žvaigždės labai panašios į žmones. Ir į elfus, nykštukus, net į Liavaro tarpeklio pabaisas panašios. Tviska iš tolo, atrodo šaltos, bet kai prisiartini, supranti, kad viduje dega pragariškos liepsnos. Ten sukasi visai kitokie pasauliai. Gali jais žavėtis, jei nesudegi... – užsisvajojęs nutilo.
Eiraviana apsikabino kelius.
- Norėčiau pamatyti nykštukus.
Tamsoje sušvito Kaliano iltys.
- Norėk atsargiai. Iš tikrųjų jie visai nėra tokie mieli ir nerangūs kaip pasakose. Pamenu paskutinį mūsų susidūrimą...
- Jie tiesiog nemėgsta arogantiškų šniukštinėtojų, - įsiterpė Arinas. – Bet gandai ir legendos apie nykštukų kalvius – tiesa. Manasis skydas, Avartiras, nykštukų darbo, - pirštu paglostė skydo šoną. – Motina nuolat prikaišioja, kad vogtas, bet visi pavydi ir prašo duoti palaikyti.
Eiraviana demonstratyviai atsiduso, o Kalianas sviedė į riterį mažą akmenuką. Šarvai baugiai suskambo naktyje ir niekas daugiau nepratarė nė žodžio.
Mergaitę pažadino švelnūs Kaliano pirštai ant veido. Šilta oda glaudėsi prie jos skruosto sukeldama malonų kutenimą, tad ji nusišypsojusi atsimerkė ir išvydo susirūpinusį pilkų akių žvilgsnį.
- Ar tau viskas gerai?
Eiraviana sumirksėjo trumpam apakinta ryškios dienos šviesos ir atsisėdo.
- Jaučiuosi puikiai, nereikia taip nerimauti, - išdidžiai nustūmė vyro ranką.
- Jis mažiau rūpintųsi, jei tu miegodama neklyktum ir nebūtum šalta kaip numirėlė, - pasakė Arinas rakinėdamas nosį.
Eiraviana nenustebo dėl tokios pastabos. Jau kurį laiką mergaitę kankino įvairūs košmarai, o kūno temperatūra visą gyvenimą buvo žemesnė nei aplinkinių, todėl kartais naktimis jai leisdavo pasikloti guolį šalia židinio. Tėvas sakydavo, kad to, kam lemta paskęsti ar mirtinai sušalti, ugnis neima.
Sulig ta mintimi mergaitės kūną sukaustė šaltis, apsiniaukė dangus, kiekvieną daiktelį padengė šerkšnas, o trijulė, nujausdama kažką negero, susižvalgė ir sustingo. Viskas apmirė. Iš miško tankmės atsklido tirštas žalsvas rūkas, lipniai glaustydamasis prie šiurpstančios odos ir sunkiai nusverdamas blakstienas.
- Prisiekiu, aš nieko nepadariau, - baukščiai sušnabždėjo Eiraviana.
- Tikiu, - vartydamas akis burbtelėjo Kalianas ir parodė pirštu į miško gilumą. – Žiūrėk.
Ten tolumoje rūkas jau sklaidėsi ir aiškėjo grakštaus pastato kontūrai. Mergaitei jis atrodė kaip tikri rūmai dėl savo dydžio ir gausios puošybos. Stiklinį stogą sergėjo akmeniniai drakonai, iškalti iki menkiausios smulkmenėlės, sienas tarsi gyvi gobelenai dengė nuodingosios gebenės lapai, todėl nebuvo matyti langų, laiptai, balkonų turėklai rodės lengvi kaip nendrės, šen bei ten stūksojo gyvūnų skulptūrėlės. Prie durų stovinti moteriška figūra plastiškais rankų mostais skatino prieiti.
Arinas ryžosi pirmasis. Tvirtai rankoje gniauždamas skydą jis drąsiai žingsniavo paslaptingosios vilos link, o už jo neramiai dairydamiesi slinko ir Kalianas su mergaite. Jiems užlipus smulkiais laipteliais iki paradinių durų jauna moteris prabilo skambiu, aidinčiu balsu:
- Miško dvasios sveikina jus, mirtingieji, ir kviečia paviešėti jų namuose. Žydinčios sielos bus apdovanotos, o yrančios – pavergtos.
Tai pasakiusi moteris išgaravo auksinių dūmų pavidalu, o virš įėjimo sutvisko aukso raidės, kurios skelbė:

„Ir ilsėkis, ir valgyk saikingai, ir saikingai atlik darbus. “ *


Eiraviana timptelėjo už Kaliano rankovės:
- Keliaukime toliau, čia nieko nepametėme. Kalianai, einam, Kalianai...
Vyras mąsliai žiūrėjo į sunkias ąžuolines duris ir tylėjo.
- Miško dvasių dovanos... Jūs kaip norit, bet aš jas priimsiu, - godžiai trynė rankas Arinas, taip sukeldamas ausį rėžiantį šarvų girgždesį.
Pagaliau Kalianas apsisprendė ir švelniai paėmė mergaitę už rankos.
- Nebijok, - tyliai  pasakė. – Tiesiog būk savimi ir niekas tavęs nenuskriaus.
Eiraviana susiraukė.
- Aš nežinau, kaip būti savimi... – dar bandė protestuoti, bet veltui, nes tuo metu vyro vedama jau buvo peržengusi slenkstį.

Viduje taip pat tvyrojo šaltis ir drėgmė, tad mergaitė tipeno drebėdama ir spausdamasi prie Kaliano šono. Kambarys, arba greičiau menė, skendėjo prietemoje, tad matėsi tik nedidelis akmenimi grįsto grindinio ruoželis, kuriuo žengiant kaukšėjo sunkūs vyrų batai. Ąžuolinės durys netikėtai užsitrenkė už trijulės nugarų, o sulig trenksmu įsižiebė šimtai žvakių.
Akims vėl pripratus prie šviesos Eiraviana ėmė žvalgytis. Dabar grindys buvo nuklotos prabangiais kilimais, sienas dengė aukso siūlais puošti apmušalai ir lentynos, nukrautos įvairiausiomis knygomis, žemėlapiais bei pergamento ritiniais, pakampėse mėtėsi visokie sulūžę ar mergaitei nežinomi rakandai, todėl visa tai priminė prabangų sandėliuką. Tačiau kambaryje kažko labai trūko ir Eiraviana neapsakomai sutriko suvokusi, jog patalpoje liko stovėti viena.
- Eiraviana... – kažkas sušnabždėjo į ausį.
Mergaitė atsisuko, tačiau ten nieko nebuvo, tik pagaugai kūnu perėjo.
- Eiraviana, - atkakliau ištarė tas pats balsas jau iš kitos pusės.
- Kas tu?
- Atsimerk, Eiraviana, ir pabusk. Aš Balsas, kuris tris kartus mirtingojo gyvenime prabyla. Atsimerk! Pasaulis, į kurį žiūri, – šaltas ir netikras. Kai tikrovę po paviršiumi pažint gebėsi, keliauk į Rilindarą. Juoda saulė kyla, šešėlis ir kaltė ant žmonių rasės krinta.
Po šių žodžių vėl įsivyravo tyla. Mergaitė tankiai sumirksėjo. Tikrovė netikra, žiūrėti po paviršiumi? Keliauti į Rilindarą? Ji neturėjo nė menkiausios nuovokos, kas tai galėtų būti ir kur tiksliai jai liepta eiti, tačiau Rilindaro vardas jai pasirodė miglotai pažįstamas, artimas ir girdėtas. „Turbūt tai vieno iš TŲ sapnų tęsinys“, nusprendė Eiraviana, kai jos žvilgsnis užkliuvo už durų.
- Geriau išeisiu. Kalianas su Arinu greičiausiai jau laukia lauke, - pasakė ji sau garsiai ir žengė pro duris.
Saulė nebešvietė taip ryškiai, dangus buvo apsiniaukęs, pūtė smarkus vėjas. Ne iš karto Eiraviana pastebėjo, jog stovi ne miške, o dykynėje, kuria tapo sudeginto kaimo griuvėsiai. Šalia dar liepsnojančio malūno stoviniavo būrys žmonių. Ant milžiniško vilko (Eiraviana buvo įsitikinusi, jog tai tikrai vilkas)  nugaros sėdėjo moteris, dėvinti raudona suknele ir šydu, dengiančiu veidą. Toliau puslankiu rikiavosi keletas riterių spindinčiais šarvais ir mergaitė aiktelėjo pažinusi Arino veidą. Ji šūktelėjo vyrui, tačiau jos balsą nusinešė vėjas. Eiraviana priėjo arčiau, bet niekas į ją nekreipė dėmesio, visų akys buvo nukreiptos į Ariną.
Arinas stovėjo prieš kaimo vaikiną aukštai iškėlęs kardą. Vargšas nelaimėlis lingavo ir raudojo.
- Meldžiu, pone, pasigailėkit, nežudykit! Aš žmogus paprastas, bet sąžiningas. Va, turiu gi ir leidimą gyventi, - vaikinas drebančiom rankom iš užančio išsitraukė nedidelį taukuotą popierėlį, kurio kampe juodavo Antspaudas – tikrai, leidimas gyventi Imperijos teritorijoje.
- Ko delsi? – šiurkščiai metė moteris, neramiai pasimuisčiusi vilko balne.
Arinas, netikėtai užkluptas, krūptelėjo, kardas išslydo iš rankų ir susmigo į klūpančio jaunuolio kūną. Laikas sustojo, sutirštėjo, tapo kone apčiuopiamas, o riteis apmirė. Dabar jis žvelgė į vaikino purviną, ašarotą veidą. Raudonos, išpurtusios akys nerodė nei nuostabos, nei pykčio ar paniekos, tik didį nusivylimą, susitaikymą ir gilų liūdesį. Arinas jautė, kad tas žvilgsnis dar ne vienerius metus jį persekios. Vyras krito ant kelių, apkabino vaikinuką per pečius ir ramindamas sūpavo, kol šis nukraujavo ir mirė.
- Arinai, paleisk tą atmatą! Kokį pavyzdį rodai kitiems?
Eiraviana stebėjo šią sceną netekusi žado. Staiga kažkas ją apgręžė į kitą pusę ir suspaudė glėbyje. Kalianas.

___________________
* budistų išmintis