KŪRĖJO BŪTIS
Šiuolaikinėje visuomenėje pripažįstama, jog kūryba gimsta iš meilės pojūčių įvairovės, tačiau neakcentuojamas dvasinis meilės aspektas kaip davimo ir vienybės pagrindas, todėl pasitaiko vulgarių, neliteratūrinių meilės išraiškos
formų bei sampratų (meilė – erotinė scena, meilės aktas – lytinės potencijos galia, krūtys – tešmenys), nesiejant jų su tobulumo – gėrio, grožio, šviesos – kryptimi.
Kita materialaus kūrybinio potencialo priežastis – fizinio kūno ir jo funkcijų (potraukių) aspektas, pasireiškiantis žavėjimusi bei pasitenkinimu. Tai tik kūrybinės inspiracijos, kurios turi virsti dvasine būtimi, užpildyti kūrėjo esybę ir virsti duotybe (arba pašaukimu bei tarnyste), reikalaujančia vidinio apsisprendimo, atspirties taško, susijusio su vidine tikslinga ir harmoninga sielos būsena, vedančia link skaidraus tobulumo.
Trečias kūrybos gimimo aspektas įvardijamas kaip psichikos sutrikimas bei jo apraiškos. Tai prilygsta kūrėjo dvasios nukryžiavimui. Kitokia žmogaus psichikos, jo būsenos sąranga neįtelpa į materialaus pasaulio standartus, reikalaujančius laikytis bendrai priimtų gyvenimo normų bei taisyklių, nepažeidžiant pasauliečių gyvenimo būdo bei struktūros. Kūrėjo dvasinė sąranga reikalauja laikytis meilės kitiems vienybės principo (tiesa, pagrįsto biblinėmis tiesomis) ir davimo galimybės iš vidinės kūrėjo dvasinės vienybės bei tapatumo jėgos, dažnai vadinamos vidiniu šviesos regėjimu, kūrėjo vidinės sąrangos apraiška arba tiesiog trečiuoju matavimu.
Tam tikras žmogaus psichinės sąrangos modelis kryptingos ir sąmoningos veiklos dėka gali įsiskverbti į tą tobulą šviesos kūrėjo ir saviraiškos tapatybę, tapti dvasine atskirtimi, atsiribojant nuo materialiųjų dalykų, bet neprarandant įsipareigojančio meilės vienybės ryšio su aplinka. Tai vadinčiau savojo „aš“ žmogiškąja realizacija, kuri nukreipta į įmanomą dvasinę saviraišką ir nepažeidžia vienybės ir monumen-talaus davimo proceso. Kitas būvis – tai žmogiškoji hiperbolizacija, kai būtina išankstinė suvokimo (smegenų) veiklos korekcija, kai realios būties samprata iškreipta, pažeisti dvasiniai ir materialieji ryšiai ir projekcijos. Tuomet vidinė dvasinė būsenos projekcija tampa realybės pagrindu, sutrikus vaizdinei orientacijai, tai yra supainiojama, kas yra realybė, o kas tik įsivaizduojamas būvis. Manau, yra svarbu, jog vyrautų davėjo savybės ir vieningumo principas žmogaus viduje, o įvairūs poveikiai nepažeistų projekcijos į realų vaizdą.
Ketvirtas kūrybos šaltinis įvardijamas kaip keršto jausmas. Čia nukrypstama į emocijų ir jausmų pasaulį, kur supainiotos objekto ir subjekto pozicijos. Subjektas -kūrėjas, siekiantis vieningos dvasinės raiškos, realizuojant individualius gebėjimus, egzistuojant meilės ir davimo procesui. Objektas – kūrybinis darbas – rezultatas, reflektuojantis emocinę būseną ir turintis vertę. Žmogaus – kūrėjo mobilizacija ne ties sielos raiškos paskatomis, galimybėmis ir tobulėjimu, o tik ties žema jausmine būsena iškreipia realybės, materialaus ir dvasinio pasaulio santykį, kai subjektu tampa tik emocija (kerštas ar aistra),, tai kūrėjas – didžios valios reiškėjas – turėtų tapti subjektu, tai yra auka, didvyriu ar priešu, o tai priklausytų nuo emocijos ir jos užgaidų ... Ar ji tokių turi? Pati savaime emocija be kūrėjo yra abstrakcija be realaus būvio. Taip atsiranda arba persikūnijimas, arba susitapatinimas, dažnai vadinamas nenormalia būsena. Jausmas negali realizuoti aukščiausių kūrėjo (žmogaus) dvasinių paskatų bei potyrių, nes tik jis sukuria norą ir jį realizuoja per sielos pripildymą ir šviesos generaciją. Manau, jog tai yra tik brutalus tikrovės, jos vaizdinių suprieši-nimas, siekiant savanaudiškų tikslų ir nesuvokiant ne tik fizinės, bet ir dvasinės kūriančiojo struktūros, įnešant vertybių orientacinę painiavą.
Teigiama, jog penktas kūrybos gimimo aspektas yra nepažabotas noras dominuoti ir pergalėti kitus gentainius. Šis „noras dominuoti“ reiškia nežabotos valdžios ir garbės troškimą. Pats noras galėtų būti vienas iš kūrėjo vidinių paskatų, tačiau jis remiasi tik žemiškaisiais troškimais ir neturi nieko bendro su dvasine pagava, su sielos tobulumo šviesa, kuri įkūnija davimo, meilės, vienybės jėgą, kuri gali būti realizuota tik tobulos šviesos pasireiškime (kūrinyje) per kūrybinį poten-cialą. Vadovaujantis vienpusiu noru nugalėti, viešpatauti, prarandama dvasinio tobulėjimo galimybė ir uždaromi vienybės vartai, o tai skatina atgalinį procesą ir nykimą autokratijos ir dvasinės vienatvės pavidalu. Erdviniai egoistiniai siekiai nieko bendro neturi su dvasiniu pasauliu, nes nepaisoma kūrėjo vidinės sąrangos ir dvasinės realizacijos galimybių bei poreikio tobulėti.
Kūryba atskleidžia žemiškojo pasaulio poreikius, galimybes, santykius su aplinka, parodo įvairiausius žmogaus veiklos aspektus, sukurdama realybės iliuziją (vaizdinius), kurią galima vadinti meninės fikcijos pasauliu ir kūrėjo dvasinės raiškos gebėjimu pažvelgti pro savo sielos veidrodį į žmogaus dvasinį būvį.
Irena Kepalienė