Jaunas likimas / I dalis

Perspėju, jog kūrinyje bus vartojama buitinė, necenzūruota kalba, nelietuviški išsireiškimai, slengas.

Tai mano pirmasis tokio pobūdžio tekstas, gali pasirodyti lėkštokas, kadangi autorius (aš: D) dar jaunas ir apskritai dažnai kuriantis, bet labai retai rašantis.

… Trečiasis spyris ir durys įkrito kartu su visa stakta i kambarį. Į vidų įsibrovę uniformuoti vyrai buvo apsiginklavę. Įėja į miegamąjį nutaikė ginklą į vaikinuką, liepė lėtai keltis iš lovos. Tada kambarin šmėkštelėjo tamsus vilkšunio siluetas, tačiau kambaryje neužsibuvo – kažką užuodęs patraukė prie virtuvėje esančios batų dėžutės. Prie jos dar stovėjo svarstyklės ir naujas pokelis politileninių maišelių. Vilkas pradėjo urgzti, priėjas pareigūnas pirštiniuota ranka atsargiai pakėlė dėžės dangtį. Prožektoriaus šviesa perskrodė tamsą. Ant vyro veido pasirodė ironiška šypsena.
- Čia turbūt koks puskilogramis.
Kol kiti du pareigūnai apžiūrinėjo virtuvę, trečiasis traukėsi antrankius.
- Daugiau niekur nepaslėpęs? Jeigu pasakytum dabar, gal mažiau metų gautum. Jei ne – patys rasim.
Vaikinukas tylėjo, jis dar buvo nemažam šoke, be to ant stalo gulėjo jų nebaigtas litras degtinės, jo galva gerokai sukosi, aplink mėtėsi dar pora nepradarytų butelių alaus.
- Ilgai ieškojom tavęs, o kur draugelis? Kur Aras? Žinau, nenori išduot draugo, bet rasim vienaip ar kitaip.
Po šių žodžių jis truputėlį atsikvošėjo. Vilis tik spėjo pagalvot apie vakaro išgertuves, ir nakties tyloje pasigirdo skardus driokstelėjimas. Po poros sekundžių antras. Pirmasis pareigūnas krito iškart – kulka perskrodė smegenis. Antrasis krisdamas dar spėjo įsikibti į stalą – ant žemės dabar mėtėsi pusė kilogramo marihuanos. Vilkšunis žaibiškai šoko prie laiptų – čia jį pasitiko trys kulkos.
Paskutinis pareigūnas dar spėjo kažką surėkti, ryškiai buvo girdėti keli rusiški keiksmažodžiai, virpančiu balsu jis bandė susisiekti su dispečerine – tačiau vos prarado budrumą apsvaigęs vaikinukas griebė pilną alaus butelį ir vožė vyrui per galvą  - šis krito be sąmonės.
Stojo mirtina tyla.
- Jau galvojau palikai mane vieną.
- Geriau būčiau palikęs – nebūtų kiles tas kvailas noras gelbėti tavo šikną.
- Taip, būčiau sėdęs tik kokiem aštuoniem... dvylikai metų?
- Nepilnametis, nesipriešinai, turėjai tik kasekus, nebūtum net penkių gavęs...
Tyla.
- Šūdas. Kūrva. Tu supranti ką mes padarėm?
- Ką TU padarei, Arai?
- Taviškis irgi guli – nelabai juda.
- Aha, vienintelis skirtumas, kad maniškas dar turi pulsą. Kol tavieji geriausiu atvėju po kulką.
- Patylėk.
Aro veide net tamsoje matėsi šypsena. Jis krizeno. Tai buvo isterinis juokas.
- Žinai Vili, aš iki šiol niekada nesu nukalęs žmogaus. Keistas jausmas. Kolkas dar nelabai suvokiu, kad atimiau givybes dviem policijos pareigūnam. Bet jaučiuosi kietai. Ir stabiliai. Kas keisčiausia, man visai negaila.
- Gal reikėjo tiesiog pasiūlyti jiems kyšį. Arba atiduot visą gėrį? Gal būtume... – Jo balsas virpėjo – Arai, ką mes darysim? O Dieve, mes ką tik įvykdėm žmogžudystę! Ne šiaip kokį blet kioską apipyzdinom, ne žolę pardavinėjom! Mes tiką NUŽUDĖM policijos pareigūnus. Viskas, čia pabaiga. Taškas. ŠŪDAS.
- Nepamiršk policijos šuns – Aras nusijuokė.
- TAU BLET JUOKINGA???
- Ne, man graudu. Bet šiuo metu tiek adrenalino, kad verkt neišeitų. O štai juoktis kliučių nėra.
- Arai, ką darysim su LA VO NAIS. Ką darysim su savo gyvenimu? Kur bėgt? Aš net neabėjoju, kad tuoj čia privažiuos ekipažai. Juk visa mentinė turėjo žinot apie laužimąsi į namą. Mus susems. Susems ir pripaišys ne tik stumdymą, bet ir žmogžudystę.
- Ramiai. Reik sugalvot ką daryt su tuo pusiau gyvu – palikt ar pribaigt?
- Palik jį. Surakinam ir paliekam čia. Ir pyzdinam iš čia. Susemk žolę, ką nors sugalvosim. Mum reik pabėgt iš čia. DABAR.
Aras kiek laiko pagalvojo, tada ištraukė dvi cigaretes ir abu jas užsirūkė. Vilis atsirėmęs į sieną susmuko ant žemės. Jo balsas ir rankos drebėjo.
- Arai, rimtai, bėgam, greičiau – dabar jis keliais gurkšniais pribaigė butelyje likusią degtinę – išsikviečiam taksą. Varom į traukinių stotį. Pasislėpsim kokiam kaime. Kurnors toli nuo čia. Aš tavęs prašau.
- Mum reiktų sunaikint viską kas išduotų jog mes čia buvom, turim nepalikt nieko – Aras dabar atrodė susikaupęs, tačiau baimė aiškiai matėsi ir jo akyse.
- O lavonus? Irgi siūlai su savim neštis? Taksistui sakysim – čia va, draugeliai, truputį padaugino... TU JUOS NUŠOVEI. VIENO GALVOJE NET TAMSOJ MATAU SKYLĘ. Kaip tu siūlai VISKĄ sunaikint?
Aras tylėjo ir nervingai kramtė lūpą. Praėjus nejaukiom keliom sekundėm paklausė:
- Karolis nepasiemė tų bendzo kanistrų?
- Ne, o k.... – Vilis jau norėjo klausti kam, tačiau iškart suprato mintį. – Tu nesveikas. Arai, dievaži, tavo motina vartojo kol taves laukės. Tu dabar nori sudegint šitą trobą? Nori supleškint Karolio sodą? Jis vapše niekuo dėtas – jis turbūt net nežino dėl ko mes jau metus čia diena iš dienos trinamės! Platinimas, žmogžudystė ir neviena, tai dabar dar ir visą jobaną chatą suplęškint nori?
- Ramiai, pagalvok, turėtų nelikt jokių pirštų antspaudų ir panašiai. Ji medinė. Gaisrininkai net nespės atvažiuot.... Lavonai bus apčirškę, o Karolis tylės. Pasakysim jam, kad kai klaus, sakytų, kad niekam pas jį apsistot neleido. Galbūt viską suvers kokiam bomžui. Greičiau, einam, paimsim kanistrus.
- Man bloga – Vilis gerokai svyravo, kreivai eidamas link sandelio rūkė trečią cigaretę.
Kanistrai buvo pilni, po penkių minučių visas vasarnamis jau buvo permikęs bendinu.
- O ką darysim su tuo surakintu?
- Vili, jis matė tavo veidą. Paliksi gyvą, gausi už viską. Neliks liudininkų, niekas tavęs neatpažins.
- Aš rimtai nujaučiu žopą. Pyzdiec.
- Ramiai. Duotu tau garbę – Aras šypsodamasis padavė pusę cigaretės kompanijonui, Vilis dar lėtai, žiūrėdamas į prieškambaryje stovintį veidrodį įtraukė keletą dūmų:
- Paimei viską? Tikrai?
- Žolė ir rūbai kuprinėj. Piniginė pas tave. Cigarečių dar turim. Žodžiu vsio na vmieste.

Vilis neataskė. Jis žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Jis buvo tamsus, kapišonas užtrauktas taip, kad akių beveik nesimatytų, juodi džinsai ir purvini kedai. Toks vaizdas, kad jis buvo šešėlis.
-Nu, nelaukiam kol prašvis, greičiau, kitaip nebus – Aras jau buvo sunerimęs. Taip būdavo retai.
Vilis dar įtraukė paskutinį gilų dūmą. Tada labai plastiškai švystelėjo cigaretę. Liepsna per kelias sekundes prarijo visą prieškambarį.
- O dabar einam. Neįtartinai. Lyg nieko nė nenutiko.
- Arai, gal turi kokių pasiūlymų, kur mum dabar pasislėpt? Kaip susižinot kas vyks?
- Hmmmm, galėtume bandyti važiuoti pas mane į sodą. Toli nuo miesto, kažkur netoli Baltarusijos sienos. Ten tikrai niekas neieškos.
- Ta patį sakei apie Karolio sodo namelį.
- Ei, negalima numatyti visko, gerai?
Tolumuje pasigirdo sirenos, nuo kalno buvo aiškiai matyti, jog visas namas jau skendi liepsnose. Į viršų kilo degantys pelenai, labai panašūs į degančius paukščius. Pradėjo lyti, tačiau nestipriai, atrodė, jog čia tik lietaus dulkės. Dulkės, kurios sėdo ant abiejų vaikinų veidų.
- O kaip namai? Kaip šeima? Kaip Daiva? – Vilis tik dabar pilnai suprato esamą situaciją.
- Namai nedings, šeima palauks, o panų dar bus. Geriau galvok, kaip nusigaut iki mano sodo....
Vaikinai dar šiek tiek pažiūrėjo į dangų. Vilio akys žiūrėjo į vieną žvaigžę, jos virpėjo. Aras dairėsi į debesis, truputėlį prisimerkęs. Jų veidai dabar neturėjo jokios emocinės išraiškos. Vienu metu, lyg susitarę, jie nužvelgė traukinių stoties pusėn. Kelias ėjo per mišką – šiuo jie niekada neidavo, jis buvo bent dvigubai ilgesnis, nei einant šalikele. Abu linkelėjo galvą, lyg būtų kažko vienas kito paklause ir vieningai pradėjo eiti miško link.
Tamsoje dabar jie jautėsi visiškai saugūs...

1  Skyriaus pabaiga.