Raktas (1-3)

Suskambo Olio auskaras, kai jie su Danu, pastatę prie šaligatvio mašiną, ėjo į kitą gatvės pusę. Buvo jau beveik vidurnaktis. Tik vienur kitur vis dar degė šviesos. Miestas pamažu grimzdo į nakties tamsą. Tylu ir ramu, viskas sustingo ir nutilo, juk maži Lietuvos miesteliai neturi to naktinio audringo gyvenimo, kaip Europos sostinės. Jam atrodė, suskambęs telefono garsas buvo toks stiprus, sugebantis prikelti jau miegantį miestelį. Bet to neįvyko. Miestelis ir toliau miegojo pavargęs nuo dienos darbų, maišaties ir skubos.
- Klausau, - pasiskubino atsiliepti Olis. Danas girdėjo spiegiantį ir įsakmų šefo balsą, jis viską suprato.
- Gerai, mes įsikursim viešbutyje, jei čia toks yra ir lauksim pastiprinimo. Gerai. Užsakom tris kambarius.
Jis kalbėjo labai glaustai ir dalykiškai. Baigęs, suspaudė auskarą tarp pirštų ir abu su Danu patraukė link viešbučio, turbūt, vienintelio šiame miestelyje. Jie ilgai skambino į duris, kol budinti jiems atidarė.
- Mums reikia trijų kambarių, štai mūsų dokumentai. Likusieji turėtų atvažiuoti už poros valandų.
- Kuriam laikui? - paklausė budinti.
- Mes sumokėsim už dvi paras, o paskui bus matyti, - Olis padavė jai pinigus.
Budinti užregistravo jų duomenis į knygą ir padavė raktus.
- Jūsų kambariai antrame aukšte, koridoriaus gale. Dušas ir tualetas kitoje koridoriaus pusėje. Dar klausymas - ką man rašyti grafoje,, atvykimo tikslas”?
Danas persimetė žvilgsniu su draugu ir paaiškino jai, kad jie istorikai, bet dabar atostogauja. Juos domina istorinės vietos… Dar paklausė, kur galėtų pastatyti mašinas, kad jos nestovėtų gatvėje prispaustos prie šaligatvio.
- Kai atvažiuos jūsų draugai, aš duosiu jums raktą nuo mūsų kiemo vartų ir jūs bet kada galėsit įvažiuoti ar išvažiuoti iš jo. Tik nepamirškit grąžinti jo man! - kiek galima griežtesniu balsu ištarė budinti.
Jie pasikėlė į antrąjį aukštą, atsirakino duris ir įsijungė šviesą.
-  Danai, duok man mašinos raktą, aš atsinešiu kompiuterį ir visą mūsų įrangą, o tu sėdėk prie įjungto pultelio. Pasijungę prie kompiuterio mes kontroliuosim visą situaciją. Velnias! Šitaip senė su mažvaikiu mus išmaudė!
- Gal jiems kas padeda? Man čia viskas taip nepatinka. Einu apsiprausti ir sėsiu prie darbo.
Olio rankoje cyptelėjo pultas, bet ekranas neįsijungė, jis buvo tamsus, be gyvybės ženklų. Staiga ekranu prabėgusi raudona juosta nutrūko, vėl prabėgo ir užgeso...
– Kas tai? - Danas klausiamai pažiūrėjo į jį. - Gal kas jungiasi. Aš vėliau eisiu maudytis.
Užtraukęs užuolaidas, pritraukė stalą prie lango, ištempė ploną blizgančią anteną. Reikėjo susisiekti su vykstančiais į pagalbą dviem ekipažais ir Danas nuspaudė žalią pultelio mygtuką. Pasigirdo trumpas cypsėjimas ir ekrane jis pamatė ekipažo judėjimo maršrutą.,, Dar turim apie valandą laiko, reikėtų ką nors užkąsti... ” - jis išgirdo tylius besiartinančio savo draugo žingsnius. Atsikėlė ir padėjo jam įnešti į kambarį visą mantą. Olis pajungė kompiuterį ir abu su Danu atrinko reikalingą aparatūrą ir pajungė ją į tinklą. Viskas buvo paruošta darbui. Olis atsilaužė dalį šalto rūkymo dešros iš jų darbinių atsargų ir automatiškai kramsnodamas, ėmė stebėti ekrane vieną vaizdą po kito . Jis jautė, kad raktas turi būti kažkur čia, bet kur? Peržiūrėjo visą miestelio ir jo apylinkės planą, stabtelėdamas prie kiekvieno namo, bet net menkiausio signalo negalėjo pagauti. Pultelis tylėjo. O gal jie klysta?
- Prakeikta senė! - garsiai nusikeikė Danas. -Tik tu pagalvok! Šitaip apmulkinti mus, profus!
- Gal, Danai, mes visai ne čia ieškom? Žinai, tu eik, nusnausk! Aš sulauksiu pastiprinimo, žiūrėsim ką jie atsiveš ir ką jie žino! Būk ramus, aš susitvarkysiu. Tu pamiegok. Vis tiek šią naktį jau neužmigsiu, tiek prigėriau kavos! Paskui pasikeisim. Pultelis tylėjo. Kai atvažiavo pastiprinimas, Olis juos sutiko, pats atrakino kiemo vartus, padėjo jiems sunešti visą atsivežtą aparatūrą į savo kambarį, atidavė jų raktus ir liepė įsikurti bei pailsėti. Su juo pasiūlė likti tiktai Valiui. Abu jie pasijungė ir ėmė laukti. Jis papasakojo visų įvykių seką, atkreipdamas dėmesį į visas smulkmenas.
- Jiems kažkas padeda, - ilgai galvojęs nusprendė Valius . Aš turėjau su jais reikalų porą metų atgal. Reikės išstatyti postus va čia, čia, čia ir dar štai šioje vietoje. Jūs neturit rodytis, nes jie gali jus atpažinti. Aš būsiu su jumis, o mano devyni žmonės seks duotą jiems teritoriją ir iki smulkmenų viską pranešinės. Dabar ir mes truputį pailsėkim, - jie patogiai išsitiesė foteliuose ir stebėdami monitoriaus ekraną, planavo rytdienos įvykius.
Jau ėmė švisti. Tuoj prasidės dar viena 2009 metų rugpjūčio diena. Ir ką gi ji atneš?
     
***
Išaušo gražus rytas, ryškiai švietė pakilusi saulė, žadėdama gražią ir karštą dieną.,, Danguje nė vieno debesėlio, jokio vėjo. Vasara jau nusistovėjo, ”- pagalvojo Medas, atsistodamas nuo kėdės, kurioje praleido visą naktį. Jis pasirąžė, atsidarė namų duris ir išėjo į lauką. Kompiuterio duomenys apie orą pasitvirtino. Oras buvo toks pat kaip matė ekrane. Tik lauke jis dar pajuto tą ypatingą rytinę gaivą, kuri padeda staigiai numesti naktinį nuovargį.
Medas nusimetė viršutinius drabužius ir įšoko į savo paties įrengtą baseiną. Vanduo buvo šaltas, jis plaukiojo stipriai ir plačiai dirbdamas rankomis ir kojomis, kol visai pavargo. Išlipęs iš vandens, atsisėdo ant suoliuko prieš saulę išdžiūti ir pailsėti, o mintys ir toliau aktyviai dirbo. Jis vėl prieš save ekrane matė pasirodžiusius naujus devynis žmones, kurie išsidėstė visoje Rūkų apylinkėje.,, Dabar svarbiausia nepadaryti nei vienos klaidos! Kaip berniukas susitvarkys su šia sunkia užduotimi? Juk ją gali įvykdyti ir ne kiekvienas suaugęs! O jis dar vaikas, ” - galvojo Medas.
Jo mintys jau kūrė įvairias darbo schemas, nagrinėjo visus galimus ir negalimus variantus.,, Kažin, kokia pas juos aparatūra, ką jie gali užfiksuoti? Reikia bet kokia kaina išsaugoti visą Delo darbą ir perduoti į,, ten“. Reikia sužinoti kokius duomenis turi ta prakeikta draugija-klubas, vadovaujama Mertrio, kaip jie save vadina -SORF ir sunaikinti jiems pakliuvusią medžiagą. Gerai, kad pasidariau visų Delo darbų dokumentų kopijas ir įrašiau į raktą. Jį Tomas privalo pernešti per tunelį, sėkmingai nuvykti į,, ten” ir perduoti tiesiogiai į rankas Arabelui, tik jam vieninteliam, ” - toliau mąstė Medas.,, O man reikia veikti čia, reikės pajungti Tomo močiutę, kaip ją ten, berods Viola ar Vilė…Na, reikia tikėtis, viskas bus gerai. Tik nepadaryti klaidos! Tik neišsiduoti! ”
Jis buvo taip įnikęs į savo planus, kad neišgirdo kaip atsidarė durys ir prie jo prisiartino jau atsikėlęs Tomas su savo močiute.
- Labas rytas, - dar iš tolo pasisveikino berniukas. Tik tada Medas atsigręžė ir pamatė juos.
- Viola, jūs kurį laiką negalit rodytis lauke, neikit iš namų, jūsų niekas neturi matyti, nes jie jus pažįsta. Grįžkit į namus ir skaitykit, kad jūs iki vakaro įkalinta, - labai neramiu balsu, garsesniu nei visuomet šnekėdavo, prabilo Medas.
– Tu Tomai, gali paplaukioti baseine, tik neužsibūk ilgai. Tuoj pusryčiausim. Šiandien laukia daug darbų, mums abiem bus labai įtempta diena. Aptarsim visus planus, reikės išsirinkti patį geriausią variantą ir pasiruošti jo įgyvendinimui. Močiutė tavo šiandien bus visai laisva. Kai tu išvyksi į,, ten”, mes su ja turėsim irgi daug ką nuveikti. Išsimaudyk, apšilk saulėje ir ateik. Jei kas prieis - su nieku nešnekėk ir bėk į namus, ar supratai?
Tomas linktelėjo. Medas įėjo į namus, uždarydamas paskui save duris, močiutė jau triūsė virtuvėje.
- Išviriau kavos! Ką prie jos ruošti? Gal tiks mano vakarykščiai sumuštiniai?
- Kaip gerai! Kurį laiką man nereikės rūpintis valgio gaminimu, - apsidžiaugė jis.
Aš tuojau ateisiu prie stalo, tik peržiūrėsiu naujus įrašus gautus per tą laiką kol manęs čia nebuvo.

  ***

Po pusryčių Medas paėmė pintinę, sudėjo į ją  prikritusius po obelimi alyvinius obuolius, kažką subruko į kišenes, sužėrė į piniginę ant rašomojo stalo gulėjusias monetas ir pasuko durų link.
- Išeinu. Niekur neikit ir nieko neįsileiskit. Jei skambės telefonas, ragelio irgi nekelkit. Jei užtruksiu, būtinai užtraukit užuolaidas ir tik tada junkit šviesą. Įjunkit tik stalinę lempą, - kreipėsi jis į senelę.
- O tau, Tomai, užduotis - eini į mano kambarį ir seki visus įvykius. Jei pamatysi ką įtartino - duok man žinią. Štai tau mažas pakabukas. Jei norėsi tiesiogiai man ką pranešti, patrink jį tarp pirštų ir aš tave girdėsiu . Aš galiu ir neatsiliepti, bet tu būk įsitikinęs, aš tikrai girdėsiu tave. Jei ekrane matysi mane su,, anais”, tuo momentu man nieko neperdavinėk! Visi mano ir,, anų” veiksmai bus įrašyti. Jei norėsi sekti mane, tai spausk mėlyną mygtuką, jį išjungus, vėl matysi tą patį vaizdą. Įsidėmėk ir nieko kito daugiau nespaudžiok. Jei norėsi peržiūrėti įrašą - įjunk štai šitą oranžinį mygtuką. Įrašus matysi kompiuteryje, galit su močiute pasikeisdami stebėti. Tik tu paaiškink jai. Ji šaunuolė, tikrai viską supras. Palieku už viską atsakingu tave. Na, laimingai!
Jis apkabino berniuką per pečius, paspaudė močiutei ranką ir išėjo.
– Užsirakinkit! Ir kaip susitarėm!
Dar kurį laiką jie matė jį einant keliu. Už posūkio jis išnyko iš akiračio. Tomas nusprendė patikrinti ryšį ir patrynė savo pakabuką:
- Dėde Medai, kaip mane girdit? Aš nuspausiu mėlyną mygtuką, kad galėčiau jus matyti. Jei viskas gerai, pakelkit kairę ranką.
Tomas patrynė pakabuką ir nuėjo prie kompiuterio. Dabar berniukas aiškiai matė einantį keliu dėdę. Medas atsisuko į namų pusę, nusišypsojo ir pakėlė kairę ranką. Paskui pamojo ir nuėjo toliau. Tomas negalėjo atsistebėti. Ekranas buvo suskirstytas į devynias dalis. Kiekvienoje dalyje buvo matyti po vieną iš,, anų”. Jis paeiliui padidino kiekvieno veidą, stengdamasis juos gerai įsiminti. Įėjusi į kambarį močiutė pritraukė arčiau kompiuterio kėdę ir abu, tarsi užkerėti žiūrėjo į ekraną.
- Aš stebėsiu pirmą-penktą, o tu močiute, šeštą-devintą kvadratus. Abu užsidėjo ausines ir bandė įsiklausyti ką gi,, anie” šneka. Kol kas nieko ypatingo nevyko.,, Anie” dairėsi į šalis, kažko klausinėjo sutiktų žmonių, stoviniavo, trypčiojo vietoje lyg kažko lauktų. Apie pietus prie,, trečiojo” privažiavo juodas,, Mersedesas” ir iš jo išlipo du vyrai. Tomas pritraukė arčiau veidus ir atpažino vieną iš jų. Tai buvo Olis, kitą jis visai nebuvo matęs. Jie kažko paklausinėjo, pakraipė pečiais ir nuvažiavo. Tomas paspaudė mėlyną mygtuką ir pamatė, kad dėdė Medas slankioja prie viešbučio su pilnu krepšiu obuolių ir siūlo juos visiems praeiviams. Jis patrynė pakabuką.
- Dėde Medai, prie,, trečio” buvo privažiavęs,, Mersas” ir iš jo išlipo dviese, vienas tas pats, kuris Kaune buvo atėjęs pas mus, o kitas man nematytas: vidutinio ūgio, pliktelėjęs, šviesūs ūsai nuleisti žemyn, ant kairiojo antakio kreivas randas, ant kairės rankos vidurinio piršto uždėtas žiedas su juodu akmeniu. Jie kažką pašnekėjo ir išvažiavo. Dabar jie prie,, septintojo, ” išlipo tik vienas - ūsuotas. Aš jus gerai matau, linktelėkit man.
Tomas pritraukė Medo veidą ir pastebėjo, kad jis linktelėjo. Berniukas ir toliau sekė.  Ekrane aiškiai matė kaip jis įeina į viešbutį ir trumpai pašnekėjęs su budinčia, pakyla į antrą aukštą. Kažką išsitraukęs iš kišenės, prikabino prie paveikslo, kabančio koridoriuje, paskui pabaladojo į vienas, antras, trečias paeiliui duris kol pasiekė tris paskutinius kambarius. Pasibeldė ir į jį ir nelaukęs kvietimo pats atidarė jas.
- Laba diena, ponas, gal alyvinių obuoliukų? Turėjau visą pintinę, bet, va, liko paskutiniai, imkit! Tik du litukai! Labai skanūs, švieži, ką tik surinkti. Jei norėsit, galėsiu vėliau atnešti.
Nieko nelaukdamas prasibrovė prie stalo pro sudėtas įvairias dėžes, išėmė visus obuolius ir ėmė laukti pinigų.
– Kas tave čia įleido, seni? Matai aš labai užsiėmęs, netrukdyk man, -šaukė likęs vienas kambaryje Danas.
Medas stovėjo ir laukė.
- Tik du litai, ponuli! Ir aš netrukdysiu jums.
Danas ištraukė iš kišenės smulkių, pažėrė juos ant stalo.
- Susirink ir nešdinkis! Netrukdyk man! - visas jo dėmesys buvo sutelktas į ekraną. Medo irgi…Jis nejučia prikabino savo,, gyvį” prie kompiuterio, apsisuko ir nuėjo nuo stalo.
- Tik gerai uždaryk duris! - šūktelėjo Danas.
Senis dar keliose vietose paliko savo,, gyvius”, savo sekimo aparatūrą ir atsisveikino dar spėdamas paklausti:
- Na ar skanūs? Gal dar šiandien vakare ar rytoj atnešti? - bet atsakymo taip ir neišgirdo.
Jis greitai išėjo, uždarė paskui save duris, dar prikabino,, gyvį” ir nusileido laiptais į pirmą aukštą. Tomas matė, kaip dėdė prikabino,, gyvius” nieko neįtariančiai budinčiai prie jos darbo stalo, o jos kvailas poelgis leido dėdei prikabinti juos dar prie kitų dviejų kabančių kambarių raktų. Jis paprašė jos pasmulkinti penkiasdešimties litų kupiūrą ir ji nuėjo į savo kambarėlį piniginės. Tuo momentu jis ir pasinaudojo. Gavęs iš budinčios pakeistus pinigus, įsidėjo juos į piniginę, perėjo gatvę ir patraukė,, anų” postų link.
Ėjo patenkintas, kad jo sumanymas pavyko. Dabar jis turėjo prikabinęs savo,, gyvius” prie visų trijų raktų, prie budinčios, kiemo vartų, antro aukšto koridoriuje ant paveikslo ir pagrindiniame kambaryje, kur stovėjo visa sekimo įranga, kur jie visi planavo rinktis pasitarimams. Vieną jis prilipdė prie durų staktos, kitą - prie aparatūros dėžės, trečią - tiesiog prie kompiuterio, dar vieną – prie kėdės atlošo, kurioje sėdėjo Danas.
„Jei ir suras, tai bent vienas iš keturių tikrai liks nepastebėtas“- džiūgavo Medas ir eidamas pakėlė ranką nykščiu į viršų. Jis žinojo, kad Tomas stebi jį. Tik šios dienos kelionės užduotis dar nebuvo pilnai įvykdyta.
Medas ėjo tvirtu žingsniu, kiek palinkęs į priekį, jo liekna, jaunatviška figūra visai nesiderino su jo pražilusia galva ir antakiais. Akys tiesiog spindėjo. Niekas negalėtų pagalvoti, kad šią naktį jis nebuvo sumerkęs akių, kad labai įtemptai dirbo. Ir dabar ėjo, nešinas tuščia pintine, ėjo į priekį dar vieno tikslo link. Jis jautėsi kaip sportininkas, laimėjęs svarbias varžybas, bet puikiai žinodamas, kad tos, kurios laukia jo – svarbiausios, dar priešaky. Eidamas keliu dar kartą apmąstė savo planus, apgalvojo kiekvieną savo veiksmą. Ausis pasiekė pakabuko signalas.,, Tai Tomas, “ - pagalvojo jis ir išgirdo susirūpinusį balsą:
- Dėde Medai,,, anų” mašina važiuoja link jūsų, tie patys du. Mostelėkit man.
Medas apsidairė. Nieko nelaukdamas, peršokęs nedidelį pakelės griovį, pasislėpė už krūmų. Ilgai laukti nereikėjo, greitai pravažiavo mašina ir jis spėjo gerai įsižiūrėti veidus.
- O tas antras tai Valius, mano senas pažįstamas! Reikia būti atsargiam…Ačiū tau! Nežinia, kuo baigtųsi mano pasivaikščiojimas.
Išėjęs iš savo slėptuvės jis vėl pasuko į kelią. Dabar ėjo labai atidžiai stebėdamas kas aplinkui darosi. Išgirdęs priekyje atvažiuojančią mašiną jis vėl šastelėjo į pakelės krūmus.
– Dėde Medai, - vėl pasigirdo Tomo balsas, - automobilis nuo jūsų už kokių penkių- šešių kilometrų, dabar sustojo prie penktojo posto - nuo Rūkų į kairę, link Nemuno, visai prie pagrindinio kelio. Kai susiruoš grįžti atgal, aš jus įspėsiu. O dabar galit ramiai eiti, - Medas linktelėjo galva ir vėl išlindo iš savo slėptuvės.
- Jis ėjo toliau. Visos mintys sukosi apie penktą postą.,, Tai kelias į Šatriją! Negi jie užuodė mūsų perėjimą? Juo buvo pasinaudota tik vieną kartą! Ne, negali būti! Reikės gerai išnagrinėti vietovę ir daryti didesnį lanką. Rizikuoti neturiu teisės! Reikia sugalvoti kokį variantą, atitraukiantį,, anų” dėmesį, ” - toliau mąstė jis.
Mintys sukosi viena po kitos.,, Reikia išnagrinėti tą naują, patikslintą vietovės planą. Ilgai delsti negalima. Šią naktį būtinai reikia Tomą išsiųsti į „ten“.
Nepastebimai priartėjo prie namų. Apsidairė. Lyg tai viskas tvarkoje, visi jo sudėti ženklai buvo nepaliesti. Jis įsijungė pultelį, ekrane pasirodė jo sodyba, paskui dar kartą perjungus, pamatė kelio ruožą iki posūkio į pagrindinį kelią.,, Viskas tvarkoje, ‘‘- pats sau patvirtino Medas, perėjo per kiemą, atidarė duris ir įėjo į namus.
Buvo jau antra valanda dienos, kai jis pasirodė savo kambarėlyje, kuriame dabar darbavosi Tomas su močiute. Iškraustęs savo kišenes, sudėjo ant stalo liksią nepanaudotą pasiklausymo aparatūrą.
- Leisk dabar man truputėlį padirbėti, reikia pajungti dar vieną kompiuterį, kad mano,, gyviai” galėtų man šnekėti ir rodyti, - šypsodamasis tarė Medas, atlenkdamas pritvirtintą prie sienos staliuką.
Jis padėjo ant jo nešiojamą kompiuterį, dar kažkokią dėželę, prikrautą elektronikos, sujungė laidus.
– Aš einu į savo darbo vietą, paruošiu ką nors valgyti. Ten aš būsiu naudingesnė.
Netrukus iš virtuvės pasklido ruošiamo maisto kvapas.
Medas mikliai darbavosi visais rankų pirštais. Junginėjo laidus, spaudinėjo mygtukus ir ekranas nušvito. Dabar vienu metu galėjai matyti keturias vietas - viešbučio kiemo vartus ir patį kiemą, budinčios aplinką ir įėjimo duris, visą antro aukšto koridorių nuo laiptų iki lango ir, aišku, svarbiausią štabą - Dano ir Olio kambarį. Jis padidino štabo kambario vaizdą. Aiškiai matėsi sėdintis prie stalo Danas. Jis griaužė obuolį ir su kažkuo šnekėjosi.
- Valiau, jau grįžkit! Pas mane absoliutus štilis. Per visus postus praėjau, jokių įvykių, nė vienas iš jų nematė nei berniuko, nei senės. Visi jie turi abiejų nuotraukas.
- Žinau, - atsiliepė Valius. – Pro penktą postą pravažiavo ekskursija į Šatrijos kalną. Mes sustabdėm autobusą, įlipom patikrinti, bet nieko net panašaus nebuvo. Tiesa, buvo senė su vaiku, bet tas kokių šešerių-septynerių metų.
Medas patenkintas trynė rankas.
- Kol kas viskas pagal planą, Tomuk! Tik bėda su tuo penktuoju postu! Mums abiem reikia ką nors sugalvoti.
- Jie sėda į mašiną, tuoj grįš!
- Ir tegul grįžta! Dabar mus domina žinios iš jų štabo ir penktas postas. Eime, panagrinėsime smulkų apylinkės žemėlapį. Aš pats jį sudariau. Ten net didesnis akmuo pažymėtas! Visos įdubos, medžiai, krūmai, visi takai ir takeliai, viskas sužymėta. Paliksim šį mažylį įjungtą ir eime prie stalo. Šį kompiuterį perjungiu į kitą programą, kuriame yra mūsų judėjimo schema. Viskas bus gerai! Iš visų,, anų” žmonių pavojingiausias tai šitas - Valius. Kaip gerai, kad tu mane įspėjai kai jie važiavo keliu. Jis mane pažįsta. Tai buvo prieš kelis metus. Tada jis vadovavo užgrobimo operacijai, kurios metu ir žuvo mano geriausias draugas Delas. Su jo pagalba buvo pagrobta dalis informacijos, kuri juos labai sudomino. Tada Mertris ir užsiundė savo žmones bet kokia kaina surinkti viską, kas tiktai įmanoma. Buvo padarytos kelios klaidos ir tas Valius kaip mat tuo pasinaudojo. Tada aš ir apsišviečiau. Tie keli metai nei jo, nei manęs nepakeitė taip, kad negalėtume atpažinti vienas kito. Taigi, išvada- nedaryti jokių klaidų ir nesirodyti jo akyse. Jie neturi tokios stebėjimo aparatūros kaip mes! Pas juos yra tik tarpusavio ryšys. Ir mūsų didelis pliusas -,, anie “ nežino kur mus ieškoti, - Medas perjungė programą ir Tomas ekrane pamatė visos apylinkės žemėlapį.
- Štai čia kelias eina į kairę, link Nemuno, o čia penktasis postas. Ką gi, žiūrim kaip čia mums jį apeiti, - jie nagrinėjo vieną variantą po kito, buvo taip įsigilinę į šį darbą, kad net nepastebėjo kaip į kambarį įėjo močiutė su pilnu padėklu.
Kvepėjo kepta mėsa, krapais ir šviežiais agurkais. Lyg susitarę, vienu metu abu pasuko galvas:
- Imkit, užkąskit truputį. Juk visą dieną nevalgę, - ji padėjo prieš juos ant stalo krašto padėklą.
- Valgyt tai valgyt! Tai irgi įeina į mūsų planus, ar ne Tomai? - ir pirmas prisitraukė prie savęs lėkštę.
- Pavalgom, truputį pailsim ir vėl kimbam į darbą.
Medas sėdėjo pasisukęs į mažąjį kompiuterį (kaip jis jį vadino) ir valgė, retkarčiais mesdamas žvilgsnį į ekraną. Jį patraukė naujas, ką tik dabar pasirodęs vaizdas - atsidarė durys ir įėjo Olis su Valiumi ir dar du nepažįstami vyrukai.
- Kaip laikaisi, Danai? – paklausė Olis ir atsisėdo ant įrangos dėžės. - Iš kur čia pas tave obuoliai? Tu ką, buvai išėjęs? – piktai sušuko jis.
- Baik. Ką, aš visai kvailas? Pats puikiai žinai, kad sėdėjau kaip žiurkė narve.
- Tai iš kur obuoliai?
- Senis čia po visą viešbutį nešiojo, siūlė visiems. Įlindo pats į kambarį ir išbėrė iš pintinės ant stalo... Daviau du litus ir jis išėjo.
Valius net pabalo:
- Kaip jis atrodė? Tu ką, visai išprotėjai? Kodėl durys nebuvo užrakintos? - Valių nuo tų išrėktų klausymų net nupurtė. Jis pajuto kažką negero.
-Juk nieko neatsitiko. Senis kaip senis, aš net neprisimenu kaip jis atrodė, į jį net nepažiūrėjau!
Jis greitai pakilo ir nieko neaiškindamas iš kišenės ištraukė mažą, kaip degtukų dėžutė, daikčiuką, kažką paspaudė, ištraukė anteną ir ėmė vaikščioti po kambarį. Aparatas ėmė cypsėti.
-,, Blakės”! - šaukė Valius. Aš žinau, kas tau atnešė obuolius! Žinau! Šimtas procentų, kad tai jis! Šimtas procentų…Bet iš kur jis čia atsirado? Aš buvau užtikrintas, kad čia jo išvis nėra! Ką gi. Ieškom dovanų. Išjunk visai kompiuterį arba viską perneškim į kitą kambarį.
Jie abu stebėjo kaip Danas apžiūrinėja kiekvieną daiktą. Jie nieko nekalbėjo, manydami, kad,, blakės” perduoda tik garsą. Labai greitai surado,, gyvius”, prikabintus prie stalo, kompiuterio, įrankių dėžės ir prie staktos. Kambaryje dar liko du - ant durų rakto ir prie kėdės atlošo, visai kampe tarp medinės lentelės ir apmušalo.
- Tai štai tavo obuoliai! Kaip jis atrodė? - šaukė Valius.
Danas stengėsi prisiminti, bet jis mažai ką pastebėjo .
- Žilas, su kepure, džinsiniu švarku, liesas, lyg tai vidutinio ūgio...
- Tai Almedas, - nusprendė Valius. - Aš su juo labai vargau prieš porą metų. Tada jis man privirė košės! Per mus žuvo jo geras draugas . Bet iš kur jis čia dabar? Ir kaip jis surištas su tuo vaikėzu? Kaip manot, kur jo ieškoti? - Valius uždėjo ranką ant kėdės atlošo ir staigiai atitraukė. Cyptelėjo jo laikrodis.
- Apieškokit kėdę, čia turi būti dar viena,, blakė “!
Danas apvertė kėdę ir milimetras po milimetro apžiūrėjo visą paviršių.
Medas staigiai pašoko nuo kėdės, išjungė savo mažylį ir nuspaudė juodą jungiklį, išjungdamas kambaryje dvi likusias,, blakes”
- Kai jos nedirba, jokia aparatūra jų neras! Tai mano naujas išradimas! Geriau atiduoti vieną kozirį į jų rankas, o sau pasilikti likusius, - jis sugrįžo į savo vietą, baigė valgyti ir abu su Tomu nuėjo į virtuvę nešini savo indais.
Močiutė užplikė kavos sau ir Medui, o Tomui įpylė sulčių.
- Atsipūskit! Ir man trumpai papasakokit, ko aš dar nežinau.
Jie visi susėdę pusbalsiu šnekučiavosi ir sprendė kaip toliau elgtis. Viola irgi pasiūlė savo variantus. Valanda prabėgo labai greitai.
- Jūs, Viola, pasiūlėt vieną juokingą, gana kvailoką ir grynai moteriškos logikos variantą. O ką, jis man visai patiko. Iš manęs tai,, anie” tikrai to nelaukia! Užvedėt mane ant kelio, - šypsodamasis ir įsivaizduodamas įvykių grandinę, prabilo Medas.
- Gerai Tomai, eime. Pažiūrėsim kas ten pas,, anuos” vyksta.
Medas vėl įjungė savo mažylį, vieną po kito atgaivinamas savo,, gyvius”. Paliko neįjungtus tuos, kurių dar nesurado,, anie” savo štabe. Pažiūrėjo. Nieko naujo, nieko neįprasto.
- Vienas, du, trys! – suskaičiavo jis ir įjungė,, blakutę”, kuri buvo pritvirtinta prie raktų. Ekrane pamatė Daną ir Valių, kurie įdėmiai stebėjo penktąjį postą.
- Reikėtų ten dar vieną pastatyti, - pratarė Valius . - Man toks jausmas, kad jis kažkur čia, netoliese, ekrane nurodė vietą, pro kurią ėjo kelias į jo sodybą. Tu paskambink šefui, tegul jis sužino apie visus šio rajono gyventojus. Kas čia gyvena, nuo kurio laiko ir kuo užsiima. Jis turi savo kanalus, gali greitai gauti šią informaciją.
Medas sukluso. Šiame name jis gyvena jau apie porą metų. Sumokėjo senutei grynais, pirkimo- pardavimo sutarties ne sudarė saugumo sumetimais. Ji paliko jam testamentu. Kiek jis žinojo, tas namas priklausė jos tėvui, kuris savo rankomis jį pastatė. Paskui po jo mirties, atiteko jai. Senutės vyras jau seniai buvo miręs, vaikų jie neturėjo, tai ir gyveno viena. Mirus seseriai, persikėlė gyventi į Skaudvilę pas likusį dar gyvą brolį, kur abu ir gyveno jos name. Čia jis visiems prisistatinėjo senutės broliu. Lyg tai ir viskas tvarkoje. Bet ką gali žinoti, ką ten tas šefas gali atkapstyti!
Kiek palūkėjęs, įjungė ir antrą,, blakę”. Ji irgi dirbo.
- Tai vis dėlto jos nesurado! - džiaugėsi Medas. - Matai, Tomai, dabar,, anie” po truputį artėja prie mūsų. Irgi nekvaili. Ilgai delsti negalim, dar šiandien tau reikės persikelti. Persikėlimo laikas apie vidurnaktį, mums reikia pasiekti Šatrijos kalną nepastebėtiems. Reikės ten būti bent porą valandų anksčiau, apsidairyti ar viskas tvarkoje, reikia pasiruošti persikėlimui. Tuo keliu buvo pasinaudota tik kartą, kai man skubiai reikėjo pereiti į,, ten” ir sugrįžti. Aš praėjau labai nesudėtingai, be jokių įvykių. Pačioje kalno viršūnėje netoli laužavietės yra akmuo, savo rakto pagalba tu atstumsi jį ir įeisi į tunelį. Ten tamsu nors akis durk, bet tu privalai eiti į priekį kas tau be nutiktų, kas be pasimaišytų po kojomis. Aš nežinau kiek metrų praėjau, staiga pajutau, kad papuoliau į sūkurį, net kvapą užgniaužė. Jis nešė mane greitėdamas kažkur į tamsą, į šaltį. Aš lėkiau užsimerkęs, kol pajutau ryškų švytėjimą. Atsimerkęs pamačiau, kad tvirtai stoviu ant savo žemės. Kadangi tai mano gimtinė, aš žinau čia kiekvieną kampelį. Greitai susiorientavau kur randuosi. Truputį pailsėjęs, patraukiau į reikiamą vietą. Tau čia bus šiokių tokių problemų…
Jie dar ilgai sėdėjo, aptarinėjo, planavo Tomo kelią į,, ten” . Močiutė vaikščiojo susijaudinusi tai į virtuvę, tai pas juos, vis kažką atnešdama, siūlydama, dėdama ant stalo, vėl išnešdama.
- Tu taip nesijaudink! Mes su dėde Medu viską aptarėm. Viskas aišku. Jei kas bus ne taip, aš pasistengsiu nepasimesti, padarysiu viską! Suprantu, kad nuo mano veiksmų viskas priklauso. Viskas bus gerai... Jei skambins mama ar tėtis, nieko jiems nepasakok. Tu juk sugalvosi ką jiems pasakyti, - jis priėjo prie močiutės, prisiglaudė ir apkabino ją.
Viola suprato, kad jos berniukas ne toks jau ir drąsuolis, jautė, kad jis bijo tos atsakomybės ir nežinios. Medas sėdėjo ir tylėjo, veidas buvo pasenęs, akys užkritusios, nemiegota naktis ir įtemptas darbas davė savo rezultatus. Viskam savo laikas…