Negraži pelėda (19)

                    Įslaptintas trijulės susirinkimas

    -Ką iškviestumėte į dvikovą?
    -Seksologą Genzelį. Gaila žmogau, vis vien  žus. Todėl geriau dvikovoje negu politikoje.
                                            (Iš A. Jocio „Seno Šėpo šypsena“)

  Reikia stebėtis, kaip į tą patį laiką įvairiai žmonės sutelpa. Kiekvienas vis kitaip ir nėra nei vieno, kuris net būdamas aktoriumi iš prigimties ir labai stengdamasis, gebėtų pakartoti kito žmogaus buvimą tame laike. Bent pozoje, bent vaidinime. Netgi jeigu pripažintume, kad kažkas iš mūsų esame išvaizda tapatūs, vis tiek nedrįstume parodyti į minčių, supratimų, jausmų tapatumus ir, žinoma, būtume teisūs. Todėl turbūt nereikia akcentuoti, kad matydami vaizdus ant  Šventosios delno, kiekvienas juos priėmėme savaip, neadekvačiai. Buvo įdomu, stebėjomės, dvasia ir protu priimdami akivaizdų stebuklą, tačiau kiekvienas skirtingomis dozėmis. Sakoma, trys lietuviai- penkios partijos, bet šiuo konkrečiu  atveju būk anglas ar prancūzas, čigonas ar žydas, o priimtas vaizdas nuo Šventosios delno net ir vieno žmogau smegenyse daigino skirtingus suvokimus, kurie lyg galynėjosi vienas su kitu, suvokiant reiškinio pasekmes žmogaus, o, vadinasi, ir žmonijos gyvensenai. „Mažas kelmas didelį vežimą verčia“, bet tokie sakymai nieko verti, lyginat  su perversmais, sakysim, mažos raidės, įvykdytais žmogaus, o per jį ir pasaulinės  visuomenės kūrimo procese. Betgi stop, tenka vis dėlto savo vaizduotę tramdyti ir bent kol kas tyliai pasakyti, kad apie raidę užsiminiau ne šiaip sau. 
  Mūsiškė trys net, regis, tarp savęs buvo diplomatės – kalbėjo apie vieną, tačiau iš pasąmonės stengėsi išgaudyti tai, kas labiausiai prognozuoja ateities pasaulyje būti. Sunku tai suvokti ir, pavyzdžiui, aš irgi nesakau, kad tai ką  rašau, jau išbaigti dalykai. Dabar lyg atrodo, kad joms labiausiai rūpi eilėraščių knygelės leidybos reikalai, tačiau bent viena aišku, kad ne tik jie. Ir tie, kiti reikalai, ko gero, yra aktualesni, giliau paslėpti, kad neįmanoma net įtarti, kad būtent jie jas sutelkė į pirmą įslaptintą pasitarimą.
  - Net patarlės žino, kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Negi? Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės „Eilėraščio sėja“ borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai, kaip ką tik tariau, buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, nevietinės reikšmės nr. 1 klausimą, atsiradusį tą Simajudo dieną. Ir tikrai niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo panašiu į tą, kuris įvardintas Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
- Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi, - neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Mintyse spėliojo, kad ir dziedulis sugrąžintiems rankraščiams tik todėl abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis, sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
- Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
- Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
- Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikia, tačiau kai prireikia, jau nežinai, ar ten tuščia vieta, ar sesulė.
  Vis dar tik spėliojant galima įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius, nesuuodė, kad namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktu, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai,  kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta  knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą, apsaugotą nuo viešumo vietą buvo irgi puoselėjamas lyg laukiant kažko svarbaus. Negi Simajudo, kai artimesnėje prie staliuko lentynoje bus atneštas krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščiais? 
  - Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs! - netikėtai pasirodė A, - tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
  - Neskauda?
  - Skaudėjo, bet dabar - ne.
  - Ne? - kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet  sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks  protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio  rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti  Šventajai ir penėti dulkėmis  ar...
  - O ne, ten dulkių nėra. Ten švariau negu bažnyčių altoriuose. Yra priežasčių manyti,, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas  neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra kitaip juos realizuoti. Ir manau, kad  skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra kur protingiau.
  - Jotai!
  - Aš dabar taip pradedu manyti. Anksčiau it kažkas dirgino, kad taip manyčiau. Ir štai dabar, po Šventosios seanso... Beje, labai abejoju, ar dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
  - Gerai, - šį kartą  jau Jotui pratarė raidė B ir pakvietusi prie stalo ir palaukusi, kol susės,  padėjo ant jo lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad taip atrodys būsimos knygelės apdaras.  Ant  rudo lapelio šviesiomis raidėmis  eilėraščio fragmentas:

Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl  tuo metu
negaliu nemylėti –
net ir priešai palieka mane“.  

O po juo parašas: Pr. Karlonas
  - Iš kur tai? – beveik be balso, raidė A.
  - Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime „Eilėraščio sėja“. Matote? O kaip atrodo tas    Pr. Karlonas, reikia žiūrėti čia, - kaip jai  atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio pusę. 
  - Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A. Ak, kaip žmogui reikia  jaunystės!
  - Skaityk, kas šalia jo pavardės skliausteliuose  parašyta.
  - Neakla. Pranas Karlonas (Pelėda).
  - Sakei, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir  literatūrinio slapyvardžio   
  – Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
  - Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man  galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios ne gaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent „Ateik, pelėda“. O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
- Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
- Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį „šiukšlynėlį“ sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga  atlikta. Tiražą padalinsime perpus – vieną pusę dėdei Vidiniui, kitą – dzieduliui, kad ir  jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti padeklamavo:

Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
      („Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)

  - Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu. Suprask, kad esi Saliamonas.
  - Saliamoną jau turime, - žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
  - Tai antra dziedulio knyga...
  - Būtų antra. Bet ar tik jo?
  - Na taip, būtų antra jo knyga, - nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
  - Mes?
  - Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net ir save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.