prieš lietų

prisijaukink, kaip kad prisijaukintum
kiekvieną krantą šiapus ir anapus,
kur debesys savaime žemėn krinta
ir kur savaime neįvyksta nieko, šitaip šneka

parėję iš kalnų, nors ne visi pareina, -
ten per gražu, kad dar norėtųs grįžti-
ir sau po nosimi niūniuoja apie Reiną
ant kalno keteros sėdėdama vaikystė,

ir vakarais ne rūkas kyla, o dangus, -
ten mudviems niekada nebuvo vietos.
todėl prisijaukink abu mano krantus
ir parsivesk namo prieš patį lietų.


2011, Konstanz