Glikia mou (II/V)

Jaučiu nuo manęs vis dar nesitraukiančių hienų alsavimą, jų dėbsojimą vertinant mane kaip mėsgalį.  Kartus seno kraujo, įsigėrusio žvėrims į dantenas ir iš jų porų man į šnerves tekantis grėsmės tvaikas ritmingai verčia susitraukinėti skrandį, bet nedrįstu kvėpuoti burna lyg tai reikštų, jog įkvėpus  per lūpas, užrakinsiu viską savyje it nuosavą šlamštą.  Bet aš  pati jau šiukšlė, išnuomojama  princesė  plastmasine diadema.

Svilėsiais mano kūne tapo neapykanta sau, visgi tiesa, jog priprasti galima prie visko. O gal aš tik užsnūdau, trumpai ilsiuosi, kad kilčiau su laukinės bestijos jėga  ir kirviu, kuriuo išnaikinčiau girią. Kad iškirsčiau tas grupę medžių, kurie kaskart vėtrai mostelėjus gula į mano paguodos lopšius ir žįsta manimi it bedančiai kūdikiai. O užmokestis visada toks pats – žali.
Žievę pirmiesiems nudirčiau senoliams. Gumbuotos šakos, aptūptos netikrus deimantus snape įsikabinusioms šarkoms, dažniausiai gniaužo itin stipriai. Net keista, it siurbtų iš manęs gyvybę visais savo kūno įrėžtais kanalais, išdžiuvusiomis vagomis. Rentininkų drevės lipnios,  tepa puvėsiais ir palieka nemalonų tvaiką plaukuose. Išsiskiriant jaučiu nugaroje papildomas rieves - dvigubai daugiau negu turėtų būti. Į mane įsigeriant jų kaulų vėsai, darosi kaskart vis nejaukiau įsiterpt į kosuliu spjaudančių kamienų  ir Gobtuvininkės šokį, kuri ant skruosto man palieka karštus dalgio rėžius. Gana apie girią, man metas ilsėtis.
Prieš pasineriant į sapnus, kurių dėka kiekvieną ryte atsibundu prakaito lovyje, vonioje tyliai išsivemiu. Nežinau kodėl visada tramdau savo vėmimą, manęs gi niekas nestebi. Na, tik aš pati. Kartais paanalizuoju, ką šiandien valgiau ir man pasidaro dar blogiau. Gerai, kad ne visoms burnoms įmanoma atpilinėti. Keistai dvokiantys žabtai mažai apmokami, o ką kalbėti apie arbatpinigius ar nusususias gėlės, įteiktas gudriais snukiais, tikintis nemokamos felacijos anapus žaidimų aikštelės, kurioje laksto mergaitės tinklinėmis kojinėmis ir  berniukai seilėtais skruostais.


Iki rytojaus, glikia mou*, mojuoja man kūniškojo malonumo vergai.

_________________________________________________________
Glikia mou (graik.) – mieloji.