Rašyk
Eilės (72408)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 54 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tuo metu, kai į peroną įvažiavo tamsiai pilkas traukinys, mieste jau buvo tamsu. Vagone sėdintis profesorius Liudas krapštė panages stačiai iš jokios kitos veiklos nebuvimo. Kuris nors žmogus, net visai jo nepažįstantis, būtų pastebėjęs, jog profesorius kažko susikrimtęs. Važiuodamas traukiniu jis negalėjo susikaupti, mintys šokčiojo viena prie kitos, sudrumsdamos palaimingą aiškumą, kuris tik labai retais atvejais papuošdavo sudiržusį veidą.
Galop traukinys sustojo ir konduktorius pranešė keleiviams ruoštis išlipti. Liudas lėtai atsistojo, pažvelgė pro nedidelį kupė langelį į sutemose plaukiojantį miestą, tarsi atsisveikindamas su vieta, kurioje tuoj apsigyvens.
Kai profesorius išlipo, perone jį išsyk pasitiko nepažįstamas asmuo, įgaliotas nuvežti jį į viešbutį, kur numatyta praleisti naktį. Liudas nieko neklausė, tik lėtai atsisėdo į automobilį.
„Noriu miegoti“ – pagalvojo jis, ir tai buvo bene vienintelė mintis, kurią gebėjo suvokti ir kuriai nedelsiant troško paklusti.
Mašina sustojo prie viešbučio, ir profesorius lėtai, kaip ir tuomet, kai lipo iš traukinio, iškėlė savo nuvargusias kojas ir taip pat lėtai jas pastatė ant šaltos nakties žemės. Nebuvo matyti veik nieko. Pats miestas, kurio viduryje dunksojo didelis pompastiškas viešbutis užsieniečiams, regisi, pranyko, tyliai nugramzdindamas tūkstančius jaunų ir senų galvų, kuriose mirgėjo magiški tonai. Profesorius, iš įpratimo sunėręs rankas už nugaros, ėmė kopti sunkiais akmeniniais viešbučio laiptais, išklotais prastos kokybės kilimu, taip nederančiu su aukšta viešbučio klase.

Rimbertas Brundza tą pačią naktį negalėjo sudėti bluosto. Tai ateinančios dienos vaizdai jam nedavė ramybės, vaizdai, o su jais daugybė abejonių. Kai profesorius Liudas jau gulėjo lovoje, Brundza vaikščiojo nedideliame kambaryje iš vienos kertės į kitą, kažką tykiai gromuliuodamas. Jį masino ir baugino mintis apie tai, kad rytoj pagaliau jis susitiks su profesoriumi, kad pagaliau svarbus klausimas išsispręs.
„Gerai...“ – atsiduso jis.

Kitą rytą profesorius Liudas ir Rimbertas Brundza, nors būdami skirtinguose miesto taškuose, atsibudo sinchroniškai. Abu jie jautėsi neramūs, ir sunku būtų pasakyti kodėl: ar tai blandi saulė, pakibusi virš namų stogų, juos gąsdino ar reikalas, kuriam abudu tarėsi skirsią bent dalį dienos.

Susitiko jiedu prie Valstybinio mokslinių tyrimų instituto, milžiniško pastato su daugybe nežinomųjų viduje. Niekas tiksliai nežinojo, kas ten daroma, kokius tyrimus atlieka ar ruošiasi atlikti centre dirbantys žmonės, kokios mokslo sritys priklauso atskiriems korpusams ir t.t. Kita vertus, tai jau tykiems miesto gyventojams ir neberūpėjo. Tyrimų institutas buvo tarytum miręs: jame nuolat knibždėjo žmonės, tačiau niekas nevyko. Valstybė jau seniai pamiršo oficialųjį mokslinių tyrimų centrą, o jį pamiršusi pamiršo ir esminį veiksnį – mokslą. Taip centras jau bene keturis dešimtmečius stovi nejudinamas valdžios, jame blaškosi žmonės ir, matyt, kažkas vyksta, bet sykiu nevyksta visiškai nieko.

Kai profesorius atvažiavo tiesiai prie instituto laukujų durų, jo jau laukė Brundza. Liudas priėjo artyn ir atkišo grublėtą ranką sveikintis:

- Labas rytas! – šyptelėjo. – Teikitės atleisti už perdėm familiarų toną, tačiau kai esi toks senis, nieko kita nebelieka. Kaip reikalai?
- Mes turime parengti planą kitos savaitės programai. Tai, žinia, vienintelis mūsų darbas. Hm... Profesoriau, manote, išdegs?
- Išdegs, išdegs. Žinoma, išdegs! – atsakė laimingo, pasitikinčio savimi žmogaus tonu. – Esu tą daręs milijonus kartų. O jis gyvas?
- Nežinau... – čia Brundza sutriko. – Aš manau.. gyvas... Eime vidun, ten pažiūrėsime.
- Velniai jo nematė! Surasim kitą, jeigu padvėsė.
Programa, kurią turėjo parengti profesorius su Rimbertu, iš dalies buvo slapta. Ji buvo slapta būtent tuo atžvilgiu, jog daugiau niekas apie ją nežinojo, tačiau žinoti ir nebuvo kam, nes veikla, atliekama tyrimo centro viduje, seniai niekam nekėlė klausimų.
Liudas ir Brundza žengė vidun ir kaipmat atsidūrė pačiame sambrūzdyje. Aplink lakstė dešimtys pakvaišusių, velnioniškai skubančių tyrimų centro darbuotojų. Laiptai turbūt buvo kaip reikiant karšti, mat jais be paliovos pirmyn ir atgal bėginėjo įvairiausio rango tarnautojai ir net patys mokslininkai.
„Čia duslu“ – lipdamas laiptais galvojo profesorius Liudas.

Rimbertas išsitraukė iš kišenės raktus ir atrakino paskutines antrojo aukšto duris, už kurių plytėjo nedidelis kambarėlis su krūvomis knygų, aplankų ir seniai užmirštų raštų. Viduryje kambario stovėjo keistas aptvaras. Aptvaras buvo nelyginant citadelė: be galo tvirtas ir, svarbiausia, apsaugotas nuo parazitų iš išorės. Viduryje narvo buvo įtaisytos durelės.

- Išleisime ar ne? – paklausė profesorius.
- Dar ne. Nemanau, kad adaptuosis taip greitai. Nors kas žino, mes juk patys tai patyrėm...
- Adaptuosis, adaptuosis, kurgi dėsis! Bet dėl šventos ramybės palaimos palukėkime. Ar dokumentai užpildyti?
- Taip, operacija įteisinta. Žinot, aš nesu tikras dėl pasisekimo. Vakar turėjau daugybę laiko pagalvoti, ir, taip sakant, man atrodo, jog būtent čia kils nesklandumų. Kažkas man neduoda ramybės. Tai toks jausmas… lyg… Negaliu nė nusakyti jo. Kažkokia apokaliptinė nuojauta ir tiek.
- Gerai, kad dokumentai užpildyti. Palaukime dešimtį minučių, ir mūsų abejonės bus išsklaidytos tiesos. Mes tai darėme daugybę sykiu, tiesa? A? Ar tiesą sakau?
- Tiesą, bet… Galbūt vertėtų palaukti ilgiau? Mes juk turime laiko iki valiai..
- Mums jo neprireiks. Greičiau pradėsime, greičiau būsime laisvi. Auksinė taisyklė.
- Kas, jeigu nepasiseks?.. – trūkčiojančiu balsu paklausė Brundza.
- Beliks užsirūkyti ir spjauti į viską. Kaip tuomet su tais tekstais, dėl kurių nukentėjom, - Liudas nežymiai nusišypsojo. – Tai kvaila! Visos šitos operacijos, jos įgriso. Tai blogai, neberandu džiaugsmo nei laukdamas, nei sulaukęs... Spjaut į tai!
- Aš kiekvieną rytą atsikeliu ir pagalvoju, profesoriau... Nėra taip, kad aš daryčiau bloga. Ir niekas nedaro blogo: nei pats sau, nei kitam. Jeigu gali daryti tai, ką darai, vadinasi, tai yra tik veiksmas be skambaus pavadinimo, tik veiksmas... Nes žmogus, jeigu tik galėtų, būtinai darytų bloga, bet negali, nes pasaulis... ne blogas. Ir mūsų operacija, jeigu tik būtų bloga, iškart nepavyktų... Na pamatysime..
Profesorius stovėjo bežadis, įbedęs akis į narvą. Jo veidas buvo ramus, o akys spinduliavo giedra.
- Taigi, - tęsė Brundza, - bet kokia moralinė sistema iš esmės yra afera, taip sakant, apgaulė. Nieko verta apgaulė, nes žmonės tik dėl to naikina vieni kitus, kad egzistuoja tokia sistema, kuri įgalina blogiui reikštis pasaulyje ir veikti žmonių mintis bei jausmus. Bet tai anaiptol nereiškia, kad ta jėga yra tokia galinga, nepajėgtų ji žmogaus priversti elgtis blogai. Nieku gyvu nepriveiktų žmogaus valios! Nebent, kaip sakiau, blogiui kažkaip pavyktų suardyti žmogų, - to jis sakęs nebuvo.
- Laikas, - tarė profesorius Liudas ir prisiartino prie narvo.
- Prašau, rakinkit duris, - Brundza, nutaisęs geraširdišką miną, atkišo delną su raktu.
- Ačiū. Kas žino, gal blogio tikrai nėra, - profesoriaus veidą nupliekė šypsena. – Tikiuosi apie tai pasikalbėti vėliau.
- Rakinkit, ir pasistenkint kuo atsargiau. Svarbiausia, kad mes neišgąsdintumėm...
- Tamsos neišgąsdinsi, - pertraukė profesorius.

Prieš profesoriui Liudui atidarant narvo duris, Rimbertas Brundza nuėjo prie lango atitraukti užuolaidų. Jis jas traukė labai lėtai, dūsaudamas, tačiau ryžtingai. Jo veide buvo matyti liūdesio užuomazga, ir ta blausi jėga profesoriui dar kartą ištarė:
- Atsargiau.



Tuo tarpu pačiame mieste prasidėjo masinis pamišimas. Tai buvo panašu į šėtoniada, groteskišką šėtono šėlsmą. Normaliam praeiviui tai iš tiesų galėjo pasirodyti kaip absurdo spektaklis, tačiau sveikieji, žinodami, kad tai joks ne spektaklis, stačiai neišmanė, ką daryti. Žmonės bėgo iš namų, bėgo ir į namus, dar kai kurie šiaip lakiojo gatvėmis imituodami mašinas, kol kiti šokinėjo nuo namų stogų, ištrėkšdami savo brangiausią turtą (čia dar, aišku, galima ginčytis) ant negyvo asfalto. Žodžiu, vaizdas buvo kraupus. Tartum kinematografinė tikrovė būtų materializavusis.
Niekas iš sveikųjų negalėjo nusakyti tokio keisto žudikiško reiškinio priežasčių, mokslinio instituto veikla, žinia, buvo pakrikusi jau seniai, tad ir ji negalėjo pasitarnauti.

Profesorius Liudas ir Brundza buvo izoliuoti nuo mieste kilusios beprotystės. Abu kuo ramiausiai stebėjo jau atrakintas narvo duris, laukdami pasirodant jųdviejų paslapties.
„Jis nudvėsė“ – manė Brundza.
„Noriu miego“ – lyg tarp kitko pagalvojo profesorius.
Iš tiesų, narve slėptas gyvis neparodė jokio noro išlįsti, tad abu vyrai kuo atsargiausiai įsimanę kaišiojo liniuotes ir pieštukus į vidų, norėdami išsiaiškinti, ar jis gyvas. Galiausiai narvo viduje pasigirdo neaiškus cvingimas, ir išsyk po to nedidelis padaras, panašus į žmogų, kyštelėjo savo apvalų vaikišką veidelį lauk. 

Nedidelis padaras, panašus į žmogų, kyštelėjo savo apvalų vaikišką veidelį lauk ir nugriuvo. Profesorius Liudas lygiai tuo pat metu žnektelėjo pasturgaliu ant žemės. Jis sėdėjo ant grindų ir kasėsi sau pakaušį.
Tik Rimbertas Brundza stovėjo prie lango ir žvelgė į dangaus mėlynę. Žvelgdamas į mėlyną dangaus skliautą jis mėgino nusiraminti.
„Mums neišdegė. Man tai ne pirmas kartas, tačiau... Aš įsitempęs, reikia nurimti. Skauda galvą.. Reikia nurimti. Tai juk ne pirmas kartas.. Kažkas vis rodo grimasas“.

2011-05-08 13:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-15 20:50
Vadinasi
Na atsiprašau. Vis taip išeina... Niekaip negaliu kitaip. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą