Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Aptarkime kančią, Henrikai. Kančia yra gyvenimo klaida. Neverta gyvent, jeigu tu tame gyvenime kentėsi. Aišku žiaurusis Dievas mums to nesako.
- Nesutinku Domai. Kančia yra patyrimas po, kurio tampi atsargesnis, apsukresnis ir protingesnis.
- Taip pat negailestingas.
Kambario šviesa neužgeso maždaug iki 4 valandos nakties. Tuomet Henrikas išėjo iš Domo namų ir paskambinęs vienam asmeniui susiliejo su tamsa ir jo niekas nebematė.
Jeigu bent vienas gyvas ir mirtingas padaras šioje žemėje žinotų kas buvo Henrikas. Šis 40 metų aukštas ir šviesus vyras labai norėtų iškloti visą tiesą, bet negali. Ši tiesa pakeistų žmonijos mąstysena ir supratimą apie kančią. Henrikas buvo ne žmogus. Tik jo sielą gaubė žmogaus apvalkalas, toliau nieko. Galbūt jis neturėjo net sielos, tik tą bereikšmį apvalkalą su kuriuo turės vaikščioti visą amžinybę. Kuo jis prasikalto, kad turi nešti šią sunkią naštą ant savo pečių? O gi, todėl, kad jis naudojosi visais gyvenimo malonumais. Taip gyvenimas atkeršijo jam. Jis nubaudė Henriką baisiausią bausme – kančia amžinai. Jis tapo amžinu. Tai jis suprato, kai bandė nusižudyti kalėjime, į kurį pateko dėl išprievartavimo. Jam dabar buvo 40, bet atrodė kaip 25 metų. Šitokios kančios nevertas niekas, bet Henrikas suprato kodėl ją gavo ir nusprendė nešioti ją amžinai. Visą savo ilgą gyvenimą, kuris tikriausiai niekada nesibaigs. Vyras matys kraupius karus, baisius marus, epidemijas.
Išaušo gražus 2005 metų rytas Klaipėdoje. Henrikas nusprendė vėl eiti pasikalbėti su labai protingu jaunuoliu Domu. Domui buvo 22 metai. Jis studijuoja psichologiją ir bandys tapti paprastu mokyklos psichologu.
- Sveikas Henrikai! Nujaučiau, kad ateisi, nes vakar, tiksliau šiandien, mes nepabaigėme pokalbio.
- Žinau, bet ne dėl to. Laikraštyje skaičiau paie įvykius pasaulyje. Kaip visada perskaičiau skiltį pasaulis. Ten rašo apie karą Azijoje. Tie teroristai nepasiduoda.
- Manau ilgai truks šis karas.
- Domai, gal nuvažiuokime į Palangą, ten pailsėtumėme?
- Galim, - Domas pasižiūrėjo į dienotvarkę, - Oi, labai atsiprašau, negaliu.
Atsisveikinęs ir palinkėjęs sėkmės Henrikas išėjo. Jis mąstė kam jis gyvena ir kodėl turi taip kentėti, bet jam į atmintį grįžo šlykštus seni laikai, todėl pakeitęs savo mąstymo temą ji nusprendė tapti kariu, juk vis tiek nieko nepraras. Jo gyvenimas jau dugne.
- Stot kareiviai!
Visi sustojo, taip pat ir Henrikas.
- Padugnės, jums šiandien pasisekė. Jus siųs į Afganistaną kariauti su teroristais. Tie bomžai jau per daug pasikėlė.
Po kelių dienų Henrikas jau patruliavo Afganistane. Pamatęs vaizdą jis pakraupo. Žmonės neturi ką valgyti. Vaikai nuogi, plonyčiai vos vaikšto prašo maisto. Henrikas davė jiems užkąsti. Netikėtai pasigirsta sprogimas. Teroristai atakuoja!
- Greičiau, į slėptuvę!
Henrikas paima automatą ir atsišaudo, tačiau tai nepadeda. Teroristų atrodo begalybė! Henrikas lieka vienas. Jis šaudo tol, kol jam baigiasi šoviniai. Viskas dabar pabaiga, bet prisimena, kad jis gyvas bus amžinai. Teroristai smogia jam su buože. Henrikas krenta.
- Kur aš?
- Tu slėptuvėje. – taria nepažįstamas balsas.
- Kas jūs?
- Abdu Seinas – teroristų vertėjas. – taria teroristas.
- Ką jūs man darysite?
- Kankinsime.
Henriko veido išraiška visiškai nepasikeitė. Jis nei nustebo, nei supyko, nei supanikavo. Jam taip nerūpėjo niekas.
Po kankinimų visi teroristai apstulbo. Žaiždos gyja labai greitai. Kaip tai įmanoma? Henriką paleido laisvėn, nes  pamanė, jog jis yra šėtono vaikas ar kažkas panašaus, aišku nepaleido tiesiai pas tuos, pas kuriuos buvo vyras. Jie išleido jį į dykumą, klajoti. Henrikas ėjo pirmyn. Jis matė driežus, efemerus, gyvates ir skorpionus. Henrikas nieko nebijojo. Iš šalies pamanytum, kad buvo net abejingas. Karys keliavo dvi savaites, kol pamatė iš tolo miestelį. Atkeliavęs į jį Henrikas vos neapsiverkė. Žmogus matė daug kulkų suvarpytų kūnų. Vaikai, moterys, vyrai. Visi gulėjo negyvi. Vyras nesuprato kas nužudė žmones. Ar teroristai pasielgė taip žiauriai? Taip, aišku jie, juk šiems žmonėms negaila nieko dėl savo įsitikinimų. Henrikui knibždėjo viena mintis, kurią jis bandė nuslėpti, bet tai nepavyko. Ta mintis buvo apie amerikiečius. Gal tai amerikiečiai? Ne, taip negali būti. Kokiu tikslu kariai tada kovojo prieš teroristus? Taip, tai amerikiečiai, nes teroristai saviškių nežudo. Amerikiečiai norėjo parodyti savo galią, pažaisti. Tai protu nesuvokiama. Iš vieno suvarpyto kūno Henrikas ištraukė kulką. Jis skyrė amerikiečių kulkas nuo teroristų. Aš buvau teisus! Tarė sau mintyse karys. Kulka aiškiai matyti priklausė amerikiečių ginklams. Henrikas žingsniavo toliau. Praėjo dar penkios dienos, kai pasiekė amerikiečių stovykla. Tai dar labiau sustiprino jo įsitikinimus.
- Vandens, draugai, vandens. – tarė Henrikas, apsimesdamas, kad jį užpuolė troškulys.
- Imk, kaip tu čia nusigavai?
- Mane paėmė teroristai į nelaisvę, jie ten mane kankino, bet aš pabėgau.
- Labai ilgai ėjai tikriausiai, beje nieko nesutikai beeinąs?
- Radau miestelį, ten negyvi žmonės gulėjo.
- Ak, tie teroristai. Na, nieko. Nebijok, mes jiems parodysime iš kur kojos dygsta.
- Duokite šautuvą dabar man.
- Ne, tau reikia gulėti, nes tu pavargęs.
- Sakau duokite! – užrėkė Henrikas.
Vienas karys priėjo prie jo ir įteikė automatą. Tą pačia sekundę vyras pradėjo šaudyti į visus. Šoviniai baigėsi. Visi prie jo esantys kariai buvo negyvi. Iš viso šeši mirę. Iš namelio išbėgo dar septyni amerikiečiai. Jie pyškino į Henriką labai ilgai. Tuo tarpu Henrikas priėjo prie vieno negyvo žmogaus, iš jo paėmė ginklą ir pradėjo šaudyti taip, kaip šaudė prieš tai. Vėl visi negyvi. Daugiau niekas neišlėkė iš namelio. Vienintelis likęs stovėti ėjo namo link. Jis name surado raciją ir iškvietė sraigtasparnį, kuris jį išskraidintų toli, toli.
Praėjo du mėnesiai po šių baisių įvykių. Henrikas kaip nesenėjo, taip nesenėjo. Jis tapo donoru. Duodavo kraujo beveik kasdien. Bendravo su Domu. Gyvenimas ėjo vis tolyn, vis tolyn. Domui suėjo 57 metai. Psichologas suprato kas yra Henrikas.
- Mielas drauge, nuo manęs nenuslėpsi tiesos. Tu nesensti.
- Aš gyvensiu amžinai.
- Nieko nėra amžino.
- Prieš tave stovi puikus pavyzdis.
- Nori numirti?
- Taip.
- Pradėk daryti gerus darbus.
- Aš juk ir dariau, tapau kariu, donoru.
- O tu pabandyk dar kažką.
- Ką?
- Geriau žiauri tiesa, nei gražus melas. Papasakok pasauliui pasaulinio mąsto naujieną, kuria manai turi žinoti visi. Nebūtinai apie savo amžininiškumą.
Henrikas susimąstė.
  2100 metai. Vasara. Karas tarp teroristų ir amerikiečių tebevyksta. Domas jau senai mirė, bet Henrikas jo sakytų žodžių nepamiršo „Geriau žiauri tiesa, nei gražus melas“. Jis nusprendė pasakyti tiesą.

- Sveiki, jus žiūrite visose pasaulio šalyse matomą populiariausią laidą pasaulyje „Pasaulis dabar“. Ši laida bus kiek netikėta, nes prie mūsų sėdi buvęs karys Henrikas Tomošauskas iš Lietuvos. Jis mums papasakos patirtus nuotykius Afganistane. Prašom pone Henrikai. Pradėkite.
- Afganistane aš mačiau badą, skurdą ir patį žiauriausią dalyką – kančią. Vaikai buvo nuogi ir plonyčiai. Jie sirgo maliarija ir kitomis baisiomis ligomis. Mačiau karo baisumus ir padarinius. Daugybė žuvusiųjų. Daug daugiau nei per uraganą ar dar kokią stichinę nelaimę. Gyvenimas to nevertas. Mačiau kaip krito nekalti žmonės nuo kulkų ir dėl ko? Dėl valdžios? Jėgos parodymo? Karas nevertas žmonių gyvybės, nes gyvybė yra pats brangiausias turimas turtas, kurio nenupirksi už jokius pinigus. Žmonės to nesupranta. Aš buvau kankinys. Mane kankino žiauriai, bet aš nebijojau, nes įsivaizdavau kitų žmonių bėdas. Mes gyvename tik kartą ir jeigu taip, tai neverta iš vis kelt koją į šį baisų, žiaurų pasaulį. Kai buvau jaunas aš naudojausi gyvenimo malonumais, nors nežinojau ką veikia žmonės už kelių tūkstančių kilometrų. Jie bando uždirbti pinigų, kad galėtų išmaitinti savo šeimą, o ką mes? Mes nupenėtos kiaulės čia sėdime ir kalbamės apie baisumus, kuriuos net neįsivaizduoja ir turbūt neįsivaizduos koks nors milijonierius, kuriam tai net nerūpi. Štai ką aš mačiaų, bet šis pasakojimas nebaisiausias mano matytas vaizdas. Po kankinimų mane ištrėmė į dykumą. Aš keliavau ilgai, kol pamačiau miestelį, ten įėjęs pamačiau lavonus. Paprastų, nekaltų žmonių lavonus. Vaikų, moterų ir vyrų kūnus. Juos nužudė tie, kuriuos vadinate didvyriais ir garbinate – jūsų rasė. Amerikiečiai juos nužudė nepasigailėdami. Jie šovė į galvą, pilvą, koją visur kur buvo galima. Iš ko aš tai supratau? Iš kulkų. Jos tiko tik amerikiečių ginklams. Ėjęs toliau priėjau ir pačių karių stovyklą. Jie atrodė pasitikintys savimi ir šventi. Tie kiaulės rodėsi kieti ir pasaulio valdovai, bet šie velniai buvo paprastos padugnės. Aš juos suvarpiau ir pasakiau atskridusiam sraigtasparniui, jog mus užpuolė teroristai. Štai visa baisi istorija ir man nerūpi ką jus man darysite.
Po šių žodžių Henrikas nepastebimai paseno 100 metų ir tuojau pat mirė. Dievas jam atleido už savo klaidas ir davė antrąjį šansą.
2011-05-08 08:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-18 11:27
Lengvai
nereikėjo į fantastiką, patikėk;]
norėjau pradėti komentuoti kūrinį, bet pamačiau, kad norisi komentarą apie kiekvieną sakinį pilti, tad susilaikiau. Po to pažiūrėjau, kiek autoriui metų - 13. Jeigu tai tiesa, patarimas iš mano pusės - daugiau skaityk, ir ne tik knygų, bet ir rašykus, ir būtinai komentarus su patarimais KAIP rašyti. Ir daugiau rašyk į stalčiuką;] Kūrinio, beje, neįveikiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-08 08:48
Auvay
atsiprašau, sumaišiau, netyčia padėjau į prozą, o reikėjo į fantastiką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą