Negraži pelėda (17)

                            Ant Šventosios delno

    Žinau, kad ne visi laiškai privalo būti malonūs, todėl pridėk, gerb. Pranai, šį prie būtent tokio pobūdžio raštų. Būna, kad tingiu burną nusiprausi, o tu, regis, norėtum tokius storus ir sunkius „raštus“  skaityti. Ne, ne, tokių dalykų mūsų laikais nereikėtų tikėtis. Kitas dalykas, jeigu, tarkime, pakviestume pinigus skaičiuoti su galimybe vieną kitą šimtinę ir į savo kišenę įsidėti, ko gero, net nusiprausęs į tokį darbelį  ateičiau    
                                                      (Iš Subartonių Beniaus  laiško)

  Vidinis it užsimiršęs vis padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:
  „Laukimo metas, laukimo metas...
  Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti... “
  Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo  paniūniavimų buvau pripratęs – tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi  atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas „siųsdavau“ Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
  - Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį, - išgirdau Šventąją
  - Kokios „mano kalbos“, -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka: - Negi tai kalbos? Vienas kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas kažkas atriša liežuvį ir ... anot  Vidinio, žiū, ateina, bet, regis, visuomet ne tas, ko jis laukia.
  Šventoji visuomet mokėdavo paraginti, kad savo dienoraštį rašyčiau pats, savo ranka ir, aišku,  netingėdamas, o juolab neužmiršdamas, kad toks yra.   
  - Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti. Būtent todėl net iš Balsių pasiprašiau atvykti anksčiau.
  - Ką? – žioptelėjau, -  Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
  - Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
  - Dieve sergėk tave nuo ligos - pasakiau ir tai buvo teisybė, tačiau dabar man ją reikėjo pasakyti įtikinamiau negu bet kada, nes gerai suvokiau, kad žodis GIMDYTI, vertinant jos darbą, pasidarė užgaulus. O kaip tai pasakyti, deja, nemokėjau. Žiūrėjau į nelinksmai žiburiuojančią jos povyzą ir kažkas sugargėjo gerklėje. Pirmieji garsai netgi nebuvo žodžiai, o paskui jie gal tie, kurių reikėjo, o gal ir ne, tačiau pradžia buvo padaryta: - O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug  sykių peršokai per save kaip knygą -segtuvą ir  štai kuo  esi! Reikia stebėtis, bet kažkodėl vis nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
  - Ačiū, dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
  - Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano plepalų užrašai tik pašaipą gali sukelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano tokias kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia  sergėtis. Prašau, meldžiu, daugiau neužrašinėk išgirdusi ką kada  burbuliuoju.   
  - Kai reikės atsiminti, ką kada kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt net jau serga.
  - O aš daug priplepėjęs? - kažkodėl parūpo.
  - Tiek, kiek  kalbėjęs, - pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: -  Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
  - Braškėti?
  - Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
  - Tau apie ką čia dar?
  - Klausi - apie ką? Prisimeni, kaip  bariau raidę B? Ne piktai, bet net ir taip pyktis man labai nesmagu. O tavęs parvažiuojant labai laukiau. Apmaudu, žinoma, kad nepamatei mano ligos priežasties. Išskyrus varną Golių ir, žinoma, dėdę Vidinį kiti lig šiol gal net neįtaria, kodėl dabar esu tokia apniukusi.
  Jaučiau, kad Šventoji stengiasi kalbėti kuo linksmiau, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos.
  - Nagi sakyk, kas atsitiko? Kas tie „kiti“?
  - Ir raidžių trijulė, ir Asta su Daina, - sakė Šventoji ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir vardui Goliui. Mačiau, kaip į apšviestą erdvę, panašią į rankos delną neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti, poteriavau eilėraštį. Sakau „poteriavau“, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.

Tu vis jauna.
O aš jau – žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų – tėviškė.
Be vyturio – dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.

Praeina laikas –
Baigiasi sėja.

Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.
            („Šilas“ 2008-01-26)

  - Vidini! - pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau - ant Šventosios delno. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka nuo tikrojo AŠ. Anasis lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Ygaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimesnius horizontus užstoja miškai, tačiau dar matyti kaimynų Mindaugo Kibirkščio ir  Vytauto Markišiaus vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
  - Vidini! - dar kartą šaukiu šnabždėsiu.
  Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių. Žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
  - Sakai: „Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas“. Ar manai, kad tai bloga?
  - Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
  - Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi kaip M. K. Čiurlionio simfoninėje poemoje „Miške“. Tik  įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk!..  Ak, koks  puikus tas  miško  gyvenimas, - žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi: - Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs  surasi, tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone?
  Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpų. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes gi daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris ant delno su lazda ir ką tik papoteriavęs eilėraščiu.
  - Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
  Panorama ant Šventosios delno pradėjo gęsti greitai kaip saulės užtemimas, o ji pati:
  -  Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
  - Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
  - Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje  nestovi. Tai gyvasties vystimosi procesas. Ar – ne?
  - Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai  kalbėjome.