Laimingi kalės vaikai

Važiuoju troleibusu. Atsisėdu taip, kad matyčiau kuo daugiau keleivių. Mėgstu stebėti žmones.
Šį kartą mano dėmesį patraukia jauna moteris. Ant kelių pasidėjusi talpią rankinę, o iš jos vis stengiasi išlįsti mažas šuniukas. Moteris graži, rankos išpuoselėtos, švelnios, nagučiai švelnia rožine spalva. Jeigu jai ant kelių sėdėtų sūnelis ar dukrelė, o čia... tik kalės vaikas. Ji kutena, kalbina šuniuką. Ir vis pasidairo į bendrakeleivius ieškodama susižavėjusių žvilgsnių jos augintiniu. Ir randa. 
Nusuku žvilgsnį pro langą. Tegul nemato mano nerimo. Kas pasidarė žmonėms, kad jie mieliau augina ir popina ne savo, o kalių vaikus? Perka rūbelius, riša kasytes, vadina save mamytėmis ir tėtukais.
Kodėl tuštėja mokyklos, o pilnėja šunų kirpyklos, gydyklos, viešbučiai? Kodėl parkų pievelėse nebėgioja vaikai? Negalima. Ten šunų viešieji tualetai.
Vaikų viešajame transporte beveik nepamatysi, o šunų- labai dažnai. Vakar autobuse šalia atsisėdo senutė. Ji savo rankinėje vežėsi du šunelius. Gražu pažiūrėti, kaip dairosi dvi galvutės didelėmis akimis. Neilgai žavėjausi. Senutė negalėjo ilgai sėdėti be darbo. Ėmėsi savo mažylius blusinėti, pešioti erkes ir mesti ant grindų. Paprašiau liautis, nes pasidarė bloga. Tada pamaniau, kad šalia manęs sėdi ne senutė, o pikta kalė. Ji pati tai patvirtino. Ilgą „gynimosi“ tiradą užbaigė išdidžiai tardama:
-Jie mano šeima.
Sakyčiau, laimingi kalės vaikai. Argi?
Kaip tobulai sukurtame gamtos kontekste atrodome mes? Ką apie žmogų galvoja šuo?