Apie imperatyvus gyventi ir mylėti

Jeigu druska  nebūtu sūri, ar būtų prasmė namie turėti druskos?

Nesūrios druskos namie neverta laikyti, ji - beprasme, laukuose ji trukdo augti augalams, virtuvėje dėti ją kur nors irgi neprasminga. Beprasmė nesūri druska.

O ar tikslinga pasaulyje laikyti gyvį, kuris negyvena? Ar negyvenantis gyvis nėra tas pats, kaip nesūri druska? Ir visgi, taip, kaip nėra nesūrios druskos, taip nėra negyvenančio gyvio.

Ir kodėl tada gyvis turėtų slopinti savo gyvenimą? Ar yra prasmė žibintą dėt po lova? Vienaip ar kitaip jo šviesa skverbsis per kraštus, vienaip ar kitaip jis švies, net ir uždengtas.

Gyvenimas - tai tapsmas, vyksmas, o tapsmas yra augimas. Pasaulio tvarka rodo, kaip iš paprastesnių formų kuriasi sudėtingesnės, ir kaip paprastesnės atranda save aukštesniuose laipsniuose, kaip pirmasis gamos laipsnis atranda save aštuntajame, gamos užsklandoje.

Šis laipsniškas tapsmas yra ne kas kita, kaip autopoezija, kūryba. Gyvio gyvenimas, kaip buvimas-čia, kaip būties dalis, kaip tam tikro ilgio laikas ilgame būties laike taip pat yra toksai poetinis, kūrybinis procesas. O kaip realizuoja save gyvenimas? Savęs tęsime, kai iš vieno atsiranda kita ir gyvenimas tęsiasi kitoje formoje (nesvarbu kokioje, ar tai naujas gyvis, tęsiantis bendrąjį gyvenimą, ar tai atminimas).

Visa tai realizuojasi per meilę. Meile yra kūryba ir tuo pačiu glūdi gyvenimo esmėje. Du tampa vieniu ir šitaip kuria, tai tapsmas – tęsiantis, kuriantis  ir auginantis. Todėl reikia gyvent, gyvenant mylėt ir nebėgti nuo meilės.

Tačiau ar galima sakyti „reikia“? Kokią prasmę turi čia imperatyvas? Juk kaip druska negali būt sūri, taip ir gyvenimas negali būti beskonis...