Liepsnos šildo sugrubusią žemę
Atminimo skaisčiausiais žiedais.
Plaukia debesys, dangų aptemę,
Kaip kryžiuočiai kad jojo kadais...
Ritas ašaros kryžių kamienais
Ir sustingsta lyg stigmų lašai.
Taip trumpėja saulelės blakstienos,
Ir todėl gal ji verkia dažnai...
Slidūs – lijundros – į niekur keliai...