Pakrantė

Du tolimi krantai ir šaltos jūros bangos, mesdamos ant jų auksinį gintarų šėšėlį. Viename krante - aš, kitame - jis. Pro šalį plaukia laivai.
- Pasiilgau tavęs, - sušnabždu iš karto, vos pakeli ragelį.
- Aš irgi tavęs. - atsakai.
Girdžiu žuvėdros klyksmą.
- Žiūriu į tolį. Ar žiūri į mane?
- Žiūriu. - atsakai.
Jaučiu kaip bangos atsimuša į pakrantės akmenis, žuvėdros klykdamos moja. Vis garsiau.
- Kada grįši? - nejučia ištariu.
- Kai tik baigsiu darbus.
- Vadinasi dar negreit, - susijaudinu.
Suvirpa lūpos.
- Neverk, nereikia.. - tau skauda.
Ašaros rieda žemyn ir pasislepia smėly.
- Aš sugrįšiu. - prižadi.
Tavo balsą nutraukia mechaninio pyp pyp traškesys. Pokalbis baigiasi. Atitraukiu nuo savęs telefoną ir suvirpu. Žvelgiu į tolį. Ilgiuosi..