Vieniši krantai. Karaliauja tuštuma. Nėra tokios dienos kaip saulė, nėra tokio vakaro kaip mėnulis. Tai tik vėjas, žvaigždės - apgaulė. O aš girdžiu ir matau tai, ko nemato kiti, kai pasaulis užmerkia akis. Matau, kaip žiba gintaras pakrantėje, pušynėlyje krebžda jonvabaliai. Jauti? Girdžiu kaip smilgos juokias ir verkia žemuogės, susmaigstytos ant jų. Jaučiu kaip svirpia žiogai, kažkur aplinkui. Girdžiu smuikeliu griežiamą melodiją, kuri nutildo, užgniaužia kvapą. Bet vis dar užuodžiu mėtų aromatą, kuris nuramina, sušildo, svaigina. Tikriausiai kažkur netoliese bangų muša džiaugiasi dvi širdys ir žiūri į tamsų dangų. Bet jos nežino, ką jaučia mano širdis. Ir nereikia. O aš vis dar vienas, sėdžiu ant nakties apraudoto suoliuko ir mąstau, kiek jis daug žino nepapasakotų istorijų, bet tyli. Tylėsiu ir aš, kol pradės gęsti žibintai. Tada grįšiu namo, atsigulsiu į ilgesiu ištapytą lovą ir sapnuosiu. Kol grįši...
Mane pykdo truputį tokie teiginiai, kaip "girdžiu ir matau tai, ko nemato kiti"... na bet čia aš pati kalta kad mane pykdo, turbūt. Norėtųsi daugiau tokių sakinių kaip " o aš vis dar vienas, sėdžiu ant nakties apraudoto suoliuko ir mąstau, kiek jis daug žino nepapasakotų istorijų, bet tyli." ir mažiau tokių kaip tas minėtasis. O šiaip tai iš kūrinuko norėtųsi daugiau
Taip, labai poetiškai parašyta. Gražiai sulipinta scena, jautriai nupieštas vaizdas. Bet vis dėlto nenorėčiau to pavadinti prozos kūriniu.
Manau, jei rašysite, tikrai parašysite kur kas geresnių kūrinių.
Šį kartą rašau tris - ne už patį kūrinį, bet už gebėjimą rašyti. Sėkmės. :)
Taip, poetinė proza. Kažkada rašiau po vienu begemoto rašiniu, kad tokiai prozai reikėtų atskiros skilties, nes ji nelabai įsipaišo nei prie poezijoe, nei prie prozos.
poetinė proza. gal reiktų kiek apvalyt. parašyta iš esmės dailiais sakiniais. nežinau ar čia reiktų kokio nors aiškaus siužeto, norėtųsi tik tęsinio. ryškesnės pabaigos. 3.
sėdžiu ant nakties apraudoto suoliuko ir mąstau, kiek jis daug žino nepapasakotų istorijų, bet tyli. Tylėsiu ir aš, kol pradės gęsti žibintai. Patiko šie žodžiai, deja, jie nuskęsta bendrame beprasmybės liūne. Mylista gerai sako.
Iš kūrinio, įdėto prozos skiltyje, tikimasi daugiau. Gerokai daugiau. Čia yra eskizas papaišytas ant servetėlės kavinėje. Sentimentalus, poetiškas gabaliukas. Tokių gabaliukų klasėje nebūtų nei geriausias, nei blogiausias.
Dailininkai paprastai eskizų neeksponuoja. Būtų gėda. Ar tik tiek tegalit - dešimties eilučių miniatiūra be siužeto? Manau, kad galit daugiau. Kitą kartą tikimės paveikslo.