Būties fragmentiškumas

1 Epizodas
    Vyras miegojo vienas dvigulėje lovoje viename Kauno miegamųjų rajonų daugiabučių, dviejų kambarių bute. Toje erdvėje spengė mirtina tyla. Daugiabutis stovėjo atokiau nuo pagrindinio kelio ir buvo apipintas drugių liepsna.
    Vyras gulėjo tik su trumpikėmis kurios buvo iki kelių nusmukusios. Pagalvė, prisigėrusi jo prakaito, dvokė ir buvo šlapia. Skruostą vagojo seilių ruoželis. Paklodė buvo nukritusi ant grindų. Kairė ranka, pakilusi nuo lovos keletą centimetrų, siekė kažko nematomo. Akių vokuose matėsi kaip du išsišokę kalnai nenuilstamai lakstė į visas puses. Vyras įnirtingai kovojo už savo gyvybę sapnų pasaulyje.
    Už lango matėsi horizontas kuris dalijo pasaulį į dvi sferas: dangaus ir žemės. Saulei tekant, jos raudoni skruostai spindėjo džiugesiu. Ji keliavo virš dviejų sferų kaip jų šeimininkė. Saulės šviesos pliūpsniai kaip į sieną atsitrenkdavo į miegančio vyro būto langų stiklus, kurie buvo užtamsinti vyro juodos neapykantos lietumi. Ankstyvas pavasaris nelepino šiluma, bet kambaryje buvo karšta.
Vyras pramerkė akis. Sekundei nesuprato ar tai sapnas ar realybė. Įsižiūrėjo į sienos tapetų raštą ir į galvą pradėjo plūsti mintys apie nemėgstamą darbą, neseniai įvykusias skyrybas su žmona, vaikų netektį, alkoholį kaip geriausią draugą ir mirtį kaip gelbėtoja nuo šitų minčių. Rytinis beprasmybės skonis burnoje, kuris keliavo iš jo suskilusios širdies, per gerklę, burną, į išorę, jo nebestebino. Žvilgsnį nusuko į užuolaidas ir pamatė blankų saulės šviesos ruoželį einantį išilgai kambarį. Įsižiūrėjo į jį ir įsivaizdavo save kabantį ant jo su virve po kaklu. Pabandė atsitiesti nelipant iš lovos, bet jį pervėrė skausmo banga. Nugara jau pusmetį jį varo į neviltį, bet pas daktarus net nesiruošia eiti. Jis liaudies medicinos šalininkas. Porą mėnesių, kas dieną, geria vienos kaimo raganos jam paruoštą kažkokių žolelių viralą. Ji sakė, kad po mėnesio skausmas turėtų praeiti, bet po dviejų jis tik dar labiau sustiprėjo. Dar vienas vinis į jo karstą. Per skausmą atsilenkė ir bandė užsitraukti trumpikes, bet styrantis pimpalas jam tai trukdė padaryti. Vis dėlto pavyko.
    Kambarys skendėjo prieblandoje. Tuščioje erdvėje įvairiausių kvapų molekulės tarpusavyje susimaišydamos chaotiškai braižė nenuspėjamas trajektorijas. Cheminių reakcijų padariniai neaplenkė ir vyro šnervių. Aitrus kvapas degino nosies vidaus plaukus. Ant grindų voliojosi tušti alaus ir vyno buteliai, keletą tuščių kiniško maisto dėžučių ir begalės makulatūros: dienraščiai, savaitraščiai, žurnalai, senos ir naujos knygos. Neturėjo televizoriaus, kompiuterio, muzikinio centro – viską geranoriškai atidavė žmonai. Nesigailėjo, jam jų nereikėjo – visą laisvą laiką atimdavo destruktyvi savianalizė, sąžinės graužatis dėl praeityje padarytų klaidų. Kai tokių minčių būdavo per daug, tada skaitydavo viską iš eilės: pradedant nuo produktų etikečių ir baigiant pasaulinės literatūros klasikais. Kambaryje buvo lova, spinta, sofa, komoda ir veidrodis ant sienos. Spinta jam buvo reikalinga tik dėl vienintelio kostiumo, visas kitas jo medžiaginis turtas mėtėsi kaip pakliuvo ant grindų. Kitas kambarys buvo vaikų. Dvi mažos, jaukios ir spalvotos lovytės, spinta, kilimas ant kurio išmėtyti žaislai, porą stalų ir kėdės. Jam šitas kambarys buvo per daug tuščias, tiek fizine, tiek dvasine prasme, todėl jis ten retai užsukdavo. Užeidavo tik kai gelbėdavo savo gyvybę nuo savo paties rankos. Tenai prisiminęs daug šviesių akimirkų jis nusiramindavo.
    Vyras pakilo iš lovos. Nerangiai, lyg ligotas dramblys, sunkiais žingsniais nuėjo į tualetą. Iš ten į vonią. Pasižiūrėjo į veidrodį ir pamatė ištinusį, spuogais nusėtą veidą, pražilusius trumpus plaukus, nieko nematančias juodas kaip anglis akis, kreivą nosį, ištynusį pagurklį. Nusipurtė nuo tokio vaizdo. Pasižiūrėjo į savo kūną ir truputį pralinksmėjo: jei ne galva, tai iš kūno sudėjimo būtų galima spėti, kad jam kokie trisdešimt. Buvo sportiško sudėjimo, pilvo ir rankų raumenys, neapžėlusi krūtinė. Nusiprausė veidą, išsivalė dantis, susišūkavo ir nuėjo į miegamąjį apsirengti. Nuo grindų pakėlė pirmus pasitaikiusius rūbus, į juos įšoko, paėmė piniginę, telefoną, raktus, apsiavė batus ir išėjo pro būto duris pasitikti dar vienos dienos.
2 Epizodas
    Rytas buvo skaidrus savo nugludintais atspindžiais stiklų rėmuose. Namai buvo įkurdinti kapinėse ir savo aptrupėjusiais veidais rodė laiko paliestą žymę. Kelias nuo vyro daugiabučio vedė į stovėjimo aikštelę kur glaudėsi pasaulio progresas.
    Vyrui išėjus iš laiptinės jį pasitiko nuožmūs saulės spinduliai ir privertė jį prisimerkti. Nuleidęs akis į žemę nužingsniavo link savosios mašinos. Atidarė dureles ir įsliuogė kaip gyvatė į vidų. Viduje paskendo minkštoje sėdynėje ir susimąstė. Mintys lėkė aplink vieną neaiškų tašką. Vaizdai keitė vienas kitą. Matė savo vaikystės dienas tėvų kaime, jautė šieno kupetos minkštumą ir kvapą, girdėjo paukščių kleketavimą. Šį vaizdą pakeitė stambus tėvo profilis ir motinos mėlyna, languota suknelė. Vyro vaikystė prabėgo per vieną akimirką. Visa praeitis yra tik vaizdų srautas, kuris aktualizuojasi dabartyje ir kuris nebūtinai yra absoliutus ir teisingas.
    Įkūrė mašinos variklį, palaukė keletą minučių, įsijungė radiją ir nudardėjo duobėtu keliu link miesto centro. Važiavo apsnūdęs, automatiškai darydamas judesius, nerūpestingai lenkė kitas mašinas, nepaisė kelių ženklų. Aplink jį plaukė vaizdai: vėjas plakė medžių viršūnes, kelkraščiuose spindėjo  krūmai ir jauki pradedanti dygti žolytė. Tie vaizdai susijungė į vieną ilgą laiko tarpą, kuris tesėsi visą amžinybę. Vyro akys merkėsi nuo per didelio vakarykščio alkoholio kiekio. Bandė nepasiduoti snauduliui ir budinosi sau kartais stipriai įgnybdamas. Tai jam padėjo. Nuo mašinos kapoto atsispindėjo saulės zuikučiai kurie įsigeidė pasibūti vyro pakeleiviais. Jis tam nesipriešino, o ir nebuvo kaip.
    Privažiavo Laisvės alėją. Donelaičio gatvėje surado kur nelegaliai pasistatyti mašiną ir nuėjo per Vienybės aikštę link fontano. Aplink jį zujo žmonės kaip bitės ir nešė savo medų kiekvienas ten kur nešė. Saulės šviesoje žmonės atrodė gyvybingi, bet tai tik iliuzija. Kiekvienas išgyveno egzistencinę krizę ir kiekvienas dėl to paties – dėl ilgaamžio saito nutrūkimo tarp žmonių ir galutinio prasmės pagrindo. Lietuva nėra iš Skandinavijos šalių ir todėl žmonėms, bent iš dalies, kompensuoti tą nutrūkimą negali.
    Kovo pradžioje sniegas dar nesiruošė trauktis, nors ir pasiliko jo minimaliai. Savo baltą spalvą pakeitęs į rudą, sniegas buvo panašus į purvą, kuris susimaišęs su žmogaus širdies negaliomis artino kiekvieno akistatą su Teisėju. Viename iš sniego salelių tarp aklų plytelių sėdėjo pagyvenusi moteris, kuri laukė savo vienadienio ir išgalvoto vaiko. Prašė išmaldos. Vyras į ją nekreipė dėmesio, jam ir savų problemų užteko. Visi kiti irgi buvo per daug susireikšminę, kad atkreiptų dėmesį į ligų  kamuojamą žmogų.
    Vyras ėjo palengva, nes nugara skleidė žinią apie save. Bėgo laikas, skendo akimirkos būties fragmentiškume. Miegantis Kaunas dar nerodė prisikėlimo ženklų: Laisvės alėjos namų vitrinos skendėjo beskonybės jūroje ir dar kažkoks pajacas prie Kauno miesto savivaldybės, ant seno, 19 amžių menantį, pastato pastatė antstatą, kažkokį viešbutį, kuris visas aplipęs stiklo plokštėmis ir kuris nevertas net būti šalia Laisvės alėjos.
    Vyras užėjo į vieną kavinę nusipirkti kavos, galvojo, kad karšta kava padės nuo lengvų pagirių. Atidarė lipnias duris ir užėjo į džiazo muzikos garsų pripildytą patalpą. Viduje sėdėjo jaunimas išsipuošęs pačiais „skoningiausias“ rūbais ir apsimuturiavę skaromis nuo kojų pirštų iki pat viršugalvio. Vyrui nors ir pasidarė kiek nejauku tarp jų, dėl to, kad neturėjo nė vienos skarelės, tačiau jam tai nesutrukdė ryžtingai nueiti prie pardavėjos ir paprašyti didelį puodelį kavos. Ji informavo vyrą apie akciją – pirk vieną, gauk du. Tas nusišypsojo ir pasakė jai, kad palauks blogesnių laikų. Ji nesuprato jo, bet kavą atnešė. Užmokėjo, nuėjo už kampo paimti cukraus ir kuo greičiau išsinešdino iš ten.