Negraži pelėda (10)

                          Prisiminė Vidinį...

      - O žinai, kad graužiuosi, kramtau nagus, kad sutikau tėtės  knygą redaguoti. Neveltui, sakoma, kad durną ir bažnyčion muša.
      - Kvailą ar kvailį...   
      - Aš iš priežodžiu ar patarlių žodžių nemėtau, jų redagavimu neužsiimu. Ir kitiems, beje, to nepatariu. O dėl knygos... Būtų bent pats tėtis prašęs, betgi Vidinis
      - Ir aš, Asta, ir aš. Tėtės gimtadienio proga galima ir su velniu pameškerioti. O nukandžioti nagai irgi ataugs.
                                              (Iš Astos ir Dainos pašnekesio)

  Asta su Daina į Naujininkus atėjo trumpai, bet svarbiai valandėlei, abi žinodamos, kad kitaip nebus – knygelė bus tokia, kaip ji sumaketuota ir atiduota „Petro ofseto“ spaustuvei. Toks sprendimas nebuvo joms lengvas, tačiau žinojo, kad pernelyg įkyrus kartojimasis, o ypatingai poezijoje, yra jos menkos kokybės reikšmingas ženklas. Visais atvejais geriau mažiau, negu daug, tačiau dar blogiau, jog ir tas eilėraščių pluoštelis, kuris paliktas spaustuvėje, kokybe taip pat, deja, nepasižymi. Tai „vietinės reikšmės“ poezija, gan suasmeninta savimi ir dziedulio gimtųjų Šklėrių, nors toks teiginys ne be išlygų – seserys nutuokė, kad prie šio peizažo reikia pridėti ir dėdę Vidinį, bet šis buvo kategoriškas sakydamas, jog jo poezija dar neišnešiota ir jeigu ji bus - tai negreitai. Tuomet pirmą kartą prakalbo, kad jo mintis svariau užima ne poezijos tekstai, bet filosofinės spėlionės apie tai, kokią dievo dalelytę reikalinga turėti savo sieloje, kad žmogus su žmogumi per didelius atstumus gebėtų susikalbėti nuojautomis, neabejodamas jų tiesa. Buvo įsitikinęs, kad, anot jo „dvasios telefonai“ yra daugelyje biologinių organizmų ir kažkodėl nesuprantama, kaip atsitikę, kad labai retam žmogui pasiseka surasti, kurioje smegenų (ar ne smegenų) ląstelėje jie padėti. Tuomet Vidinis taip:
    - O va mudviem su dzieduliu kartais pasiseka taip pasišnekėti. Keista, žinoma, kad geriausias girdimumas visuomet tik poezijos diapazono bangomis. Kada tai atsitikę? Ė, net neklauskite, nors tai irgi įdomu, bet seniai, galbūt prieš šimtą metų, kai dar dziedulis lopšyje. Apie tai jo taip parašyta:

Kai reikia žvelgt į praeitį toli
Ir atsimint
Iš kur Vidinis atsiradęs -
Sugirgžda durys ir lopšys
Išeina vaikščioti po namą:
Pirmyn – atgal,
Pirmyn - atgal.

- Poetas gal? -
Girdžiu svetingą balsą.
- Kad - ne!
Net nežinau
Su kuo jį valgo – geria.

Sekmadienio varpų malda
Garsiau už lūpas kalba,
Bet šit į sielą pažvelgė dangus -
Platybė begalybėje sutilpo:
- Dar mažas,
Bet esi žmogus
Ir Dievas pasiuntė tau sargą. 

- O Dieve, dėkui tau,
Bet man svarbu žinoti sargo vardą,
Kad susirasčiau jį
Vienintelį tarp angelų,
Kuris štai dangumi
Į mano lopšį kalba.

- O gal geriau kartu
Nuo šiandien ir per amžius?.

- Norėčiau būti išdidžiu.
Vien angelo man truputį per maža.
Jeigu galėtumei dar būt draugu -
Prašau!
Gali kasdien ateiti pas mane.
O jeigu ne - 
Aš pats tave lankysiu.

... Pirmyn – atgal,
Pirmyn – atgal,
Mažytėm amplitudėm supasi lopšys.
Norėčiau šitą kelią jo
Būtim savąja pakartoti.
Na, o kol kas dar vis
Pirmyn!..
            („Pasivaikščiojimai -1“)

    - Bet, dėde Vidini, šio eilėraščio nesu nei redagavusi, nei  skaičiusi, - pasakė Asta, o Daina irgi įtikinamai pareiškė, kad jo anksčiau nežinojusi.
    - Beje, patys tiksliai nežinome, kada pirmą kartą susitikę. Šis eilėraštis, sakytume, vienas paieškos fragmentų. Tačiau užrašytas irgi dziedulio. Jis sako, neatsimena šio mudviejų susitikimo, tačiau  aš – puikiai. Tai spręskite, mielosios moteriukės, kam priklauso šis eilėraštis - man ar dzieduliui?
    - Tai kolektyvinis darbas, - nedelsė atsakyti Asta. - Be jūsų atminties tėtis nebūtį gebėjęs taip ar kitaip užrašyti.
    - Kai toks telefonas yra, bent kas gali paskambinti, suteikdamas ar tokių, ar išsamesnių, ar kitokių žinių. Ir todėl geriau būkime neturtingi, bet teisingi - visų eilėraščių autorystė priklauso tam, kas juos kažkur surado, iškėlė, o svarbiausia, kas aprašė ir padėjo ant popieriaus tokia forma. O tai padarė jųdviejų tėvulis. O ką būtent iš jo užrašytų tekstų dėsite į knygelę, tai geriausia būtų, kad pasitelktumėte redaktorių nuovoką. 
    - Ir vis dėlto...
    - Ir vis dėlto pasakiau moteriškės, kas man reikėjo pasakyti. Manau, beje, kad įtikinamai pasakiau, kadangi daug kartų apie tai kalbėjome su Šventąja, be kurios net užrašyti tekstai nežinia kur būtų klajoję, o bent jų dauguma – prapuolę. Tekstų lig šios dienos dar ieškome ir, ačiū die, dar surandame. Beveik neįtikėtina.
  - Na, taip, tikrai, kad neįtikėtina, - paslaugiai atsiliepė Daina. - Net  mano pranašavimai kažkodėl apsilenkia su tokia būtimi, kuri galbūt žmoguje, galbūt pasaulyje, galbūt dievuose, kaip, sakysim, Baba. Su juo Indijoje buvau susitikusi, todėl ir tariu būtent jo vardą – Baba.
  - Tai tiek, kas atrodo reikėję  jums pasakyti, - tarė Vidinis Astai ir Dainai, ir lyg atsimindamas: - Tik nemanykite, moteriškės, kad man asmeniškai nerūpi dziedulio knygos leidybos dalykai. Tačiau mano nuopelnai ir rūpesčiai kur kas didesni jo raštų paieškoms ir išsaugojimui. Žinoma, ir čia mane aplenkia Šventoji, kuri net pabandė peršokti save pačią. Bet tai kita tema. Ir tas dalykas, regis, jai labai pakenkė. Suredaguotą, gatavą knygą ar kūrinį ji dar nepajėgi gimdyti. Per anksti, dar nesubrendusi, tačiau, mat, ir po Šventosios protelį kipšai, matyt, sugeba pasiausti.
  - Ar kas bloga Šventajai atsitiko, dėde Vidini?
  - Nesiskundžia, bet jaučiu, kad... Na, pažiūrėsim, kaip ten, bet mano nuojauta ne kokia. Todėl ir dziedulį paraginu, kad parvažiuotų iš Balsių sodų. Na, žinoma, ne atviru tekstu, bet turėtų jausti, kad nereikia delsti.