MTI

Šv. Velykoms dedikuoju
                                               
                                                  Pratarmė
Nuoširdžiai nekoketuodamas prašau,  neskaitykit, eikit šalin, atsiverskit kitą puslapį.

Mes masturbuojamės.

Akmens anglis susidarė iš augalinių liekanų, augalų, augusių pelkėse. Kai augalai žūdavo, jų biomasė žemo deguonies lygio sąlygomis suformuodavo durpes, kurios veikiamos slėgio ir aukštos temperatūros, palaipsniui virsdavo akmens anglimi. Pelkė, stovintis vanduo, deguonies deficitas – iš to seka mažas bakterijų gyvybingumas ir darbingumas, lieka didžiulė masė nesunaikintos  materijos, kuri slegiama naujų sluoksnių nesunaikintų negyvų augalų transformuojasi į durpes. Toliau dar gražiau, vis gilyn, temperatūra kyla, iš viršaus tave spaudžia nauji sluoksniai, dar karščiau, dar giliau, tikras pragaras, ir opa, tu jau akmens anglis. Aišku, viskas ne taip greitai, viskas vyko daug lėčiau, negu čia nupasakojau.
Didžioji akmens anglies dalis susidarė paleozojaus eroje karbono periode prieš 350 milijonų metų. Prisimenat?


Masturbuojamės. Nes bėgimas čia netinka.

Akmens anglis pirmoji iškastinio kuro rūšis, kuri buvo gausiai naudojama gaminti šilumai, o vėliau paskatino spartų pramonės vystymąsi, turiu galvoj garo variklių ir kitų lengvinančių darbą mašinų atsiradimą. XVIII a. pabaigoje anglų išradėjas Džeimsas Vatas sukonstravo garo mašiną, kuri kalnakasybos darbuose pakeitė dvyliką arklių! Įsivaizduojate? Pati mašina naudojo akmens anglį ir buvo skirta didinti jos pačios, akmens anglies gavybą iš žemės gelmių. Visas šiuolaikinis progresas prasidėjo nuo mažo juodo akmens anglies gabaliuko. Sunku patikėti.

Bėgdami mes sukeltume tą pačią temperatūrą, gal net didesnę, bet kartu sugriautume visą namą. Šimtas žmonių keturių kambarių bute. Ir visi bėga. Ir taip per devynis aukštus. Net nežinau kiek iš viso susidarys žmonių devynių aukštų namui, dar nepriėjome iki šitų skaičiavimų. Daugiau kaip tūkstantis. Visi bėga, praeina dešimt minučių. Vibracija kaip per žemės drebėjimą, namas pradeda siūbuoti, pamatai ir sienos skylinėja, viršutiniuose aukštuose įgriūna lubos, procesas slenka į apačią, mes dar bėgam kas galim, o namas po truputį išsiardo ir su trenksmu vožiasi į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir vaikų smėlio dėžę. Užkaukia signalizacijos, riksmas, aimanos, panika, debesys dulkių ir krūva griuvėsių toj vietoj, kur tik ką stovėjo devynaukštis. Brrr. Šiurpu.
Todėl mes masturbuojamės.

Bet Anglijos darbininkai greitai nusivylė technikos  progresu.  Garo mašinos ir lengvinantys  darbą  įrengimai stūmė juos iš darbo vietų.  1810 metais  Anglijoje  buvo 5 000 garo mašinų.
1811 metais  kilo luditų judėjimas. Nedas Ludas buvo pameistrys. Kartą jis susipyko su šeimininku. Tas, ko gero, pasakė Nedui:
          - Žinai, Nedai, dabar sunkmetis, pabrango žaliavos, bankai pakėlė palūkanas, mokesčiai baigia pasmaukti; visi aplinkui mažina atlyginimus dešimčia, ne, dvidešimčia procentų, tai ir aš nemokėsiu tau visos algos.
          - Ką? - sušuko Nedas. - Kaip drįsti, kraugery, išnaudotojau, kapitaliste?
Šeimininkas jam sako:
          - Tau nepatinka? Tai rašyk pareiškimą ir keliauk sau sveikas. 
Tada Nedas visai įdūko ir, spėju, spyrė tam pilvūzui į minkštą vietą.
Šis puolė skambinti, ne, mobilių telefonų tada dar nebuvo, jis kreipėsi raštu į policiją. Policija paskyrė Ludui bausmę – nuplakti rykštėmis.
Už ką?  - sušuko Ludas. - Koks pažeminimas!
Ir supykęs paėmė kūjį ir į šipulius sudaužė stakles. Darbininkai pasekė jo pavyzdžiu – prasidėjo mašinų laužytojų judėjimas. Mašinų laužytojai nuo tol vadinami luditais.


Pagal Emilį, dirbdamas žmogus gamina ir išskiria į aplinką atitinkamą šilumos kiekį. Kuo darbas intensyvesnis, tuo šilumos kiekis yra didesnis. Pavyzdžiui, sako Emilis, visi esame matę, kad aplink slidininką yra susiformavęs toks lyg ir baltas debesis arba šydas. Tai šiluminiai garai, kuriuos išskiria slidininko kūnas, ir tie garai labai menka dalele, mikroskopine, galima sakyti, atšildo aplink esančią atmosferą. Jei būtų galima apskaičiuoti, aišku, turint labai tikslius prietaisus, tai matytume, kad slidžių trasos oro temperatūra puse laipsnio ar dar mažiau skiriasi nuo šalia esančios lauko temperatūros.
Todėl mes masturbuojamės.



Taip pat iš akmens anglies galima gaminti benziną, dyzeliną, antifrizą. Vienai tonai naftos pagaminti reikia 2-3 tonų akmens anglies. Pietų Afrikos Respublika tokiu būdu gaminosi degalus, kai jai aparteido metu buvo paskelbtas embargas.
Dar akmens anglis naudojama degiųjų dujų gamybai, bet iš esmės jas pakeitė gamtinės dujos.
Paskaičiuota, kad naftos ištekliai Žemėje baigsis po 40 metų, dujų po 60, o akmens anglį dar kasime 400 metų. Neblogai. Dar galime daugintis.


Direktorius irgi masturbuojasi. Jis stovi priekyje visų prie lango, žaliuzės, aišku, užtrauktos, todėl jis drąsiai stovi prie pat lango, kad visi kiti stovėtų už jo ir negalėtų matyti jo daikčiuko. Arčiausiai stovi vyr. buhalteris, bet irgi truputį už jo ir kiek į šoną, tad matyti vargu ar ką gali. Aš esu viduryje kabineto, direktorių matau tik pro kelias eiles kitų bendradarbių, matau tik kairiąją jo pusę, kuri tolygiai juda, vadinasi, direktorius masturbuojasi kaire ranka. Gal jis kairys. Niekada neatkreipiau į tai dėmesio.

Emilis masturbuojasi šalia manęs. Emilis geriausias mano draugas. Aš jam dėkingas už savo naują vardą. Bet pradėkim apie viską iš pradžių.
Lygiai prieš savaitę antradienį aš pamačiau pro langą per kiemą į mūsų institutą ateinančią Vyriausybės referentę Mildą (bent jinai save taip vadina, aš galvoju, kad ji paprasčiausia kurjerė), kuri atnešdavo mums vyriausybinius užsakymus.
Mūsų institutas, mokslinių tyrimų institutas, sutrumpintai MTI, pilnai pavaldus ir yra išlaikomas Vyriausybės. Mes vykdome įvairiausius tyrimus ir savo išvadas bei rekomendacijas pateikiame betarpiškai Vyriausybės kanceliarijai. Užsakymus visada atneša viena ir ta pati ypata Milda. Tai tokia liuksusinė patelė, kurią seniai puoselėju viltį kada nors išbarškinti. Kai ji pasirodo kieme, visi – ir jauni, ir seni – susijaudiname ir laikinai nutraukiame visus darbus. Tą jos didingą ir vylingą žengimą per kiemą ir to žengimo neigiamas pasekmes darbo našumui taip pat būtų galima vieną kartą ištirti. Manau, būtų įdomus rezultatas.
Įsivaizduokit: vienas kalbėjo telefonu, intensyviai aiškino rezultatų lenteles ir grafikus, antras kaukšėjo kompiuterio klaviatūrą, trečias gilinosi į kažkokią svarbią problemą savo užrašuose, ketvirtas pylė rūgštį iš  indo į kolbelę, penktas kaitino dujas vakuuminiame stiklainyje ir taip toliau, daugybė visokios pakraipos darbų atliekama mūsų institute. Ir staiga kieme pasirodo Milda. Gyvenimas tarsi sustoja: iš kito ragelio galo pašnekovas šaukiasi atsakomojo ryšio „alio, kur jūs prapuolėt? Kokia sakėt vektoriaus dinamika? “, tas ketvirtas dar vis pila rūgštį, kuri jau kadais perpildė kolbelę ir dabar liejasi ant kolegos ypatingai svarbių užrašų, dujos netikėtai sprogo ir tyrimą reikės pradėti iš naujo ir taip toliau.
Tai taip atrodo tas nedažnas Mildos iš vyriausybės pasirodymas. Jis tetrunka pusę minutės, nes mūsų kiemas mažas. Galite įsivaizduoti, kas būtų, jei kiemas būtų dvigubai didesnis?

Didžiausi akmens anglies kasėjai JAV, Indija, Kinija, Rusija, PAR, Jungtinė Karalystė, Ukraina, Lenkija, Vokietija ir Australija. Šiose šalyse kasyba vyksta dviem būdais: atviruoju (dideliuose karjeruose) ir šachtiniu.
Šachtose visais laikais nutikdavo daugybė nelaimingų atsitikimų: įgriūdavo šachtos, dėl  metano įvykdavo sprogimai ir t. t.
2010-08-17  BNS: Lenkijoje per incidentą vienoje akmens anglių kasykloje pirmadienio vakarą žuvo du kalnakasiai. 600 metrų gylyje anglis vežantis sąstatas netikėtai padidino greitį ir posūkyje nuriedėjo nuo bėgių. Vagonai mirtinai sužalojo du 48 ir 27 metų vyrus.
Visai kaip greitkelyje.
2010-11-19  BNS: Naujojoje Zelandijoje vieną akmens anglių kasyklą penktadienį sudrebino sprogimas, po kurio buvo pasigesta apie 30 darbininkų.
Vietos meras Tony Kokshoornas  Naujosios Zelandijos nacionaliniam radijui sakė:
„Ši žinia visiškai nėra gera. Nežinome, kokiame gylyje įvyko sprogimas, tačiau jis neabejotinai buvo galingas. Jeigu pasiseks, viskas gali baigtis gerai. “ Žvėriškai jautrus meras.
Būtent todėl akmens anglį, ne naftą,  aš vadinu juoduoju auksu, juk tiek vyrų dėl jos galvas padėjo.


Tai štai, prieš savaitę ji praplaukė pro mūsų langus ir aš impulso pagautas nulėkiau iki sekretorės, kur Mildos maršrutas baigiasi. Spėjau prieš pat jai įeinant, uždusęs drybsojau minkštoje kėdėje prie sekretorės stalo ir neva kalbėjausi su ja. Ji irgi gana simpatiška mergina, lenkė vardu Malgožata,  bet nepalyginsi su vyriausybine. Malgožata, įtariu, palankiai nusiteikusi mano atžvilgiu, todėl viskas atrodo lyg ir labai natūraliai: ji džiaugiasi, kad aš įgriuvau pas ją, aš irgi visas linksmas, tik uždusęs, nieko neprikiši, idiliškas tarnybinis vaizdelis. Pašoku nuo kėdės kaip įgeltas ir maloniai siūlau savo vietą viešniai. Malgožata iškart susiraukia, Milda įvertina tai ir atsisako sėstis, nes skuba:
Tik pasirašykit štai čia ir aš lėksiu, netrukdysiu.
Noriu paaiškinti, kad ji netrukdo, kad aš tik tarnybiniu klausimu čia atsidūriau, tarkim, dėl honoraro dydžio, bet matau Malgožatos fizionomiją ir nutyliu. Ta pasirašo nekeisdama kaukės, o Milda priešingai – labai maloniai nusišypso ir atsisveikina. Dar noriu pasisiūlyti ją išlydėti, bet spėju ištarti tik žodelį „aš... “, nes Malgožata griebia mane už rankos ir grąžina į minkštą kėdę.
Ant voko buvo grifas „Slaptai“.

Bet jau laikas būtų baigti, nes kiti, jaučiu, taip pat prie pabaigos, tas naujas ūkvedys, jaunas vyrukas lenkas (dar nežinau jo vardo), kuris mano eilėje kraštinis, matau jau iššovė savo salvę kažkam ant nugaros. Reikia galvoti apie anglį, kitaip niekada nebaigsiu.


Didžiąją dalį akmens anglies sudaro anglis iki 92 %, toliau, vandenilis, deguonis, siera ir azotas. Anglis yra mano mėgstamiausias elementas Mendelejevo lentelėje. Carbonium, žymimas C  raide, eilės numeris šeštas. Gal tik šešta vieta lentelėje nežavi manęs, bet visa kita man patinka: ir tai, kad ji žymima C raide (C raidė labai seksuali,  be to, ji nėra pirmoji, nemėgstu visko, kas yra pirmas, bet ir nėra gale, nemėgstu visko, kas yra pabaigoje), ir tai, kad anglies yra visuose gyvuose organizmų audiniuose, ir tai, kad apskritai jos yra visur, net alkoholyje, ir tai, kad ji juoda. Juoda spalva visada mane varė iš proto ir tik ji  yra mano mėgstamiausia. Dėl to man patinka laidotuvės, ten daugybė juodos spalvos. Rengiuosi, suprantama, juodai ir visada nešiojuosi kišenėje akmens anglies gabaliuką. Maža kam prireiks. Kartais, kai nerandu rašiklio, pasirašinėju anglimi.


Emilis masturbuojasi viršutine plaštakos dalimi uždengęs savo prietaisą, todėl matau tik švysčiojantį raudoną galiuką. Aš gi tai darau atvirai dviem pirštais ir mano įrankis išstatytas kaip parodoje visame gražume.
Mano vardas Bernardas. Nežinau kodėl tėvai sugalvojo duoti man tokį idiotišką vardą. Mūsų giminės aruoduose tokio vardo ir pasišvietęs nerasi, nei seneliai, nei dėdės ar pusbroliai tokio vardo nėra regėję. Kažkada klausiau mamos, tai atsakė, kad vieną kartą su tėčiu klausėsi kažkokio vargonininko Bernardo Vasiliausko, ir tas vardas jiems įstrigo. Paklausiau, ar neįstrigo jo grojimas, atsakė, kad neatsimena, įstrigo tik vardas. Supaisysi.
Vaikystėje buvau vadinamas Bernu. Būdavau labai dėkingas, jei kuris susiprasdavo pavadinti Berniu, bet taip atsitikdavo retai. Ir štai Emilis patį pirmą kartą, kai prisistačiau šiame darbe, kaip visada nuleidęs galvą ir pritylindamas žodžio pabaigą, garsiai pasveikino mane:
      -  Malonu susipažinti, Benai, aš Emilis.
Nors Benas neturi nieko bendra su mano vardu, bet jis man labai patinka.


Aišku, tą voką mes nedelsiant atplėšėme ir perskaitėme raštą (nieko slapto ten nebuvo), paskui vėl viską sutvarkėme ir Malgožata įteikė jį direktoriui, o tas po pusvalandžio susikvietė visus į pasitarimų kambarį ir pranešė (ką visas institutas jau žinojo), kad ryšium su avarija Fukušimos elektrinėje ir pašlijusios visame pasaulyje atominės energetikos reputacija, vyriausybė skubiai užsakė atlikti tyrimus alternatyvios ir atsinaujinančios energijos šaltinių srityje, ir pateikti išsamias rekomendacijas. Mes suvaidinome nustebusius ir susidomėjusius, o direktorius paskyrė šio darbo vadovu vyresnįjį mokslinį bendradarbį Albiną ir liepė nedelsiant imtis šio užsakymo.

Visi siūlė įvairiausius variantus, aš, žinoma, bandžiau įpiršti akmens anglį, bet mano siūlymas buvo iškart atmestas (akmens anglies kaina pasaulinėse rinkose šiuo metu svyruoja apie 250 USD už toną) ir pasirinktas Emilio, kuris teigė, kad žmogus pats yra energijos gamintojas, tik reikia sugebėti tai išnaudoti. Tarkim, sakė jis, jei prijungtume laidelius prie sunkumų kilnotojų arba ilgų nuotolių distancijų bėgikų, tai jų pagamintos per treniruotę elektros užtektų vienam devynaukščiui apšildyti. Ties devynaukščiu jis užsiciklino ir toliau jau kreipė savo mintį tik to blokinio monstro šildymui, bet ne bėgant ar kilnojant geležis, o kur kas saugesne forma – masturbuojantis.
Visą likusiąją savaitės dalį vyko pasiruošimas. Pirmiausiai Emilis eksperimentavo pats: masturbavosi termoizoliacinėje kameroje, kuri pateikė duomenis apie išskirtą šilumos kiekį. Pasirodė, kad norint įšildyti keturių kambarių butą iki 18 * reikia vieno šimto savanorių.

Mūsų institute nėra šimto darbuotojų, tik 49 etatai, be to du (bakteriologo ir akustiko) neužimti. Tad iš viso 47 žmonės. Vienas pensinio amžiaus sargas Čaplikas tokios rūšies eksperimentams jau netinkamas. (Dabar jis budi prie lauko durų, ant kurių pakabinta lentelė „Intelektualinė evakuacija“, ir saugo, kad niekas nepatektų vidun.) Lieka 46. 20 moterų, tad vyrų  26. Albinas, kaip vadovas, atsakingas už eksperimento eigą ir prietaisų priežiūrą. Todėl mes dvidešimt penki vyrai galime apšildyti tik vieną keturių kambarių buto kambarį. Pradiniam rezultatui gauti to užtenka.

Netikėtai pajuntu ant užpakalio kažkieno išlietą spermą, pasisuku į kairę, kad pamatyti šio akto autorių, ir tuo metu iššaunu tiesiai ant Emilio. Sakau:
Nepyk, čia nieko asmeniško, tiesiog taip gavosi.
Emilis lėtai sukasi ir matau kaip iš po jo plaštakos lyg iš revolverio į mane pasipila šūviai.
      -  Nepyk, čia nieko asmeniško, tiesiog taip gavosi, - jis atkartoja mano žodžius ir
mes pradedame žvengti.
Spermatozoidai kaip sprinteriai („kas pirmas“) veržiasi prie tariamo kiaušinėlio, bet neradę tokio ant mūsų kūnų greitai sustengsta ir žūna. Mes visi, dvidešimt penki vyrai, apsišaudę kaip dažasvydžio rungtynėse (kitų spalvų nebuvo vien balta), kratomės rankas, plaštakomis valome nuo savęs negimusius vaikus, ieškome servetėlių, galų gale nusprendžiame nuogi eiti ligi prausyklų ir einame, bet arčiausiai esančiame vyrų tualete jų tik dvi, tad kiti nuogi pasklindame link savo laboratorijų, nuogi per tris aukštus, merginos ir moterys, kolegės, mokslinės bendradarbės (iš viso jų 20) žiūri į mus iškišę galvas į koridorių ir žvengia, mes irgi. Toks tas mūsų MTI.


Yra žinoma, kad masturbuojasi 95 % visų vyrų. Būtų tikslinga ištirti kodėl to nedaro likusieji penki.
Onanas buvo jaunesnis Judo sūnus (bet čia ne tas Judas, kuris pardavė Kristų; šitas Judas gyveno anksčiau). Mirus pirmajam sūnui Onanas pagal paprotį turėjo perimti vyresnėlio žmoną Tamarą ir apvaisinti ją. Naujagimis būtų laikomas vyresniojo brolio vaiku, bet Onanas nenorėjo taikstytis su tokiu debilišku papročiu ir spermą nuleisdavo ant grindų.
- Atleisk, - sakydavo jis Tamarai, - čia nieko asmeniško.
Tamara vis dėlto pasiskundė Viešpačiui ir tas atėmė Onanui gyvastį už taip neracionaliai naudojamą turtą.
Dėl to visi, kurie savo spermatozoidus siunčia į kanalizaciją, vadinami onanistais.  


Po darbo mes einame su Emiliu į barą ir išgeriame po du bokalus alaus.  Kalbamės nedaug, tik kartais nusikvatojame, prisiminę apsišaudymą sperma. Su Emiliu esam vieno amžiaus, kartu mokėmės tame pačiame universitete, jis fizikas, aš chemikas, todėl vienas kitą pažinojome daugiau iš matymo, artimiau nebendravome. Susidraugavome tik šiame institute. Tyrimai dažnai suvesdavo draugėn fizikus ir chemikus, arba ir visus kitus, tad teko ne kartą dirbti prie vieno projekto. Kad ir paskutinis, kuriame reikėjo stebėti maisto produktuose esančių priedų poveikį organizmui. Mūsų institutas jau penki metai (dar prieš mums pradedant dirbti) atsisakė bandymų su gyvūnais, nes:
1)  to reikalavo gyvūnų globos organizacijos ir žalieji;
2)  kaip sakė direktorius “geriausia viską išbandyti ant savęs, toks mokslininkų pašaukimas“.
Taigi, mes mėnesį rijome visokį šlamštą iš Maximos, paskui priduodavome visą šlapimą ir kietąjį kurą į medicinos laboratoriją, ir ta padarė išvadą, kad priedai ir papildai nėra mirtinai pavojingi žmonėms, nebent būtų vartojami labai ilgą laiką. Aišku, nenorėdami pasėti paniką Vyriausybės kabinetuose neapibrėžėme ką reiškia sąvoka „labai ilgą laiką“. Jie ir nereikalavo patikslinimo.

Škotų chirurgas Džeimsas Jangas Simpsonas (1811–1870), 1847 metais  ieškodamas geresnių anestetikų nei eteris, išbandė įvairių medžiagų garų poveikį ir pats įkvėpęs chloroformo vėliau prabudo begulįs ant grindų.
Miuncheno universiteto profesorius  Maksas Petenkoferis (1818–1901),  norėdamas įrodyti savo teiginį, kad choleros epidemiją sukelia ne tik mikrobas, bet ir susilpnėjęs organizmo pasipriešinimas, 1892 metais išgėrė choleros vibrionų kultūros ir nesusirgo cholera.
Verneris Forsmanas (1904–1979) 1929 metais pats sau įsivedė kateterį į dešinįjį prieširdį ir užbėgęs į antrą aukštą pasidarė rentgeno nuotrauką.
Aleksandras Bogdanovas (1873 - 1928) – rusų filosofas, gamtotyrininkas  mirė darydamas kraujo perpylimo bandymą su savimi. Tai bent.

Tą vakarą išsisuku nuo pareigos dulkinti žmoną. Pasiskundžiu, kad skauda galvą. Panašiai buvo ir per eksperimentą su maximiniu maistu.
Ji sako: Vėl ką nors bandote? aš atsakau: aha, ir užmiegu.
Mano žmona Žana. Jos vardas Hana, bet aš vadinu Žana. Susipažinau su ja Čili picerijoje. Ji atnešė man Mexicana. Po to staiga ji pastojo ir aš turėjau ją vesti. Mes turime dvejų metų dukrytę Beatričę (ne aš parinkau šitą vardą).

Ne taip seniai mes atlikome institute tyrimą-apklausą. Vedusiems kolegoms buvo užduotas vienintelis klausimas: Iš kokių paskatų vedėte savo antrąją pusę (arba kodėl ištekėjote)? Galimi buvo keli atsakymų variantai. Mūsų institutas aišku negali atspindėti visos visuomenės, bet visgi įdomu buvo sužinoti. Visi kolegos šimtu procentų rinkosi pirmą variantą, kuris skambėjo „iš meilės“. Tame tarpe ir aš.  

Kitą dieną Albinas paskelbia vakarykščio mūsų užsiėmimo išvadas. Reikiamą 18*  temperatūrą mes pasiekėme ir ji išsilaikė beveik pusvalandį. (Mes nesusilaikome ir imame ploti.) Bėda ta, kad po pusvalandžio tektų darbuotis iš naujo. Vadinasi, šis būdas pareikalaus nemažos armijos vyrų masturbatorių. Be to, šitaip svaidant spermą kur papuolė, butas atrodys lyg paukščių apdergtas ir gyventojai liks nepatenkinti. Todėl, pasak Albino, į šildymo procesą reikia įtraukti moteris, dvigubai mažės vyriškos sąnaudos, proceso energetinė vertė nenukentės, tuo pačiu išsispręs gamybos atliekų utilizavimo problema - sperma nebus mėtoma kur papuolė, o  liks partnerės viduje. Rytoj, jeigu sutarsiu su moteriška gimine, ir pradėsim, būkit pasiruošę.

Visą dieną nekantriai laukiame naujienų. Albinas bėgioja po kabinetus, laboratorijas, tariasi su kolegėmis, tos šelmiškai nužvelginėja mus ir kvatoja, galų gale prieš darbo pabaigą sužinome savo likimą. Sudaryta dvylika porų, man tenka Malgožata, nors direktorius labai nenori atitraukti sekretorės nuo darbo, motyvuodamas, kad ji ne mokslininkė ir jai aukotis mokslo labui neprivalu. Bet Malgožata kategoriškai nesutinka su tokiu išaiškinimu ir, pasiremdama paties direktoriaus, kuris irgi savanoriškai dalyvavo masinėje masturbacijoje, pavyzdžiu, argumentuoja, kad mokslo labui yra didelė garbė pasiaukoti ir paprastam tarnautojui. Direktorius įniršo ir pasirašė sau komandiruotę savaitei į Argentiną.
Širdies gilumoje aš patenkintas, nes matau, kad yra nusivylusių. Iš buvusių 25 dalyvių vyrų, 13 jau nedalyvaus eksperimente, tai direktorius, vyr. buhalteris (jam 58) ir  kiti. Tie kiti smarkiai užprotestuoja, tada Albinas ekspromtu suimprovizuoja dar aštuonių porų brigadą (nes liko neužimtos 8 moterys), kuri šildys tariamai kažkurį nedidelį keturių kambarių buto kambarį arba virtuvę. Tad liko tik trys laisvi kolegos, bet Albinas užtikrina, kad ir jie bus labai reikalingi ruošiant dar vieną patalpą ir vykdant eksperimentą. Dabar visi laimingi keliaujame namo.


Mes su Emiliu užsukame į barą. Matau, kad jis netrykšta entuziazmu, bet klausti nesiryžtu (jį pasirinko akiniuota keturiasdešimtmetė biologė), tad išgeriame tik po vieną bokalą ir skirstomės į namus.
Tą vakarą vėl atsisakau dulkinti Haną. Žaną. Savo žmoną. Nes noriu pataupyti jėgas eksperimentui. Tai natūralu. Juk aš mokslininkas.

Hamburgo partnerių agentūros,, ElitePartner. de” atlikta apklausa parodė, kad  pagrindinės skyrybų priežastys yra šios:

1) mes nutolome vienas nuo kito (37 proc.);
2) buvome pernelyg skirtingi (30 proc.);
3) vienas dėl partnerio stengėsi daugiau nei kitas (26 proc.);
4) turėjome skirtingą artumo ir laisvės poreikį (26 proc.);
5) negalėjome susikalbėti (23 proc.);
6) vienas iš mūsų buvo neištikimas (21 proc.);
7) neliko seksualinio gyvenimo (19 proc.);
8) nebeturėjome bendrų tikslų (17 proc.);
9) nebeliko abipusės paramos (16 proc.);
10) vienas iš mūsų įsimylėjo kitą (15 proc.).

Man gresia 7 punktas. Taip pat 1 ir 2.


Iš ryto suvalgau tris virtus kiaušinius su majonezu.

Bene labiausiai žinomas potenciją stiprinantis receptas – kiaušinienė.  Dar geriau - su pakepintais svogūnais, kuriuose esama medžiagų, stimuliuojančių seksualinį aktyvumą. Be to, vyrų potenciją stiprina vištienos, jautienos, veršienos mėsa. 
Dar vienas itin veiksmingas receptas – tai patiekalas iš avies sėklidžių. Apkepinkite jas su svogūnais ir įmuškite du vištos kiaušinius. Azijos šalyse šis patiekalas laikomas grynai vyrišku.
Kai mėsa pabosta, valgykite žuvį. Šviežia, gerai išgarinta ar išvirta skumbrė, sultinys iš vėžių, - taip pat stiprina potenciją. Garnyrui tinka įvairios daržovės, kuriose daug vitaminų: burokėliai, ropės, morkos, ridikėliai.
Keli žodžiai apie pomidorus. Tai – italų vyrų viena mėgstamiausių daržovių. Mat jie taip pat stiprina lytinių funkcijų veiklą.
Prancūzijoje vartojami švieži artišokai, pakeliantys potenciją, o sraigės laikomos „viagra“ daugelyje Europos šalių.

Bet aš apsiriboju kiaušiniais.
Visą dieną (nes eksperimentas prasidės tik dienos pabaigoje, taip mus informuoja Albinas) kažko jaudinuosi, greičiausiai todėl, kad pirmą kartą  atitiksiu 6 punkto formuluotę („vienas iš mūsų buvo neištikimas“). Iš bendradarbių sužinau, kad naujasis ūkvedys lenkas priekaištavo Malgožatai neva ji pasirengusi asimiliuotis su lietuvių psiakrew tauta, į ką Malgožata atšovė, jog ji nėra nacionalistė ir integruosis į tą šalį ir jos kultūrą, kurioje gyvena. Ji aiškiai nebalsavo už lenkų rinkimų akciją.

Galų gale Albinas kviečia visus pradėti. Stengiuosi galvoti apie akmens anglį, bet susikaupti trukdo žmona Hana. Ir dukrelė Beatričė.
Dvylika porų užimame menamą 4 kambarių buto svetainės kambarį. Sofa, televizorius, bufetukas ir pianinas. Pakankamai šalta ir mes turime pasiekti, kad kambaryje būtų bent aštuoniolika laipsnių. Matau, kodėl toks susikrimtęs lenkas, jam teko 45 metų valytoja.
Albinas paragina mus atsiriboti nuo asmeniškumų ir galvoti tik apie eksperimentą. Be rūbų Malgožata atrodo seksuali, todėl aš viliuosi, kad apie anglį galvoti nereiks. Albinas užsirašo eksperimento išlaidas.  Dvi moterys, tame tarpe ir valytoja, klimaksinės, dar vienai nevaisingos dienos, o Malgožata, metusi karingą žvilgsnį į tautietį, pareiškia, kad prezervatyvo nenaudos (suprask, nusprendė asimiliuotis), tad kontracepcijai bus panaudoti tik aštuoni prezervatyvai. Tai 12 lt.
Albinas duoda komandą pradėti ir mes startuojame. Matau, kaip Emilis pastato biologę kampu į langą, tada ir aš apgręžiu į jį Malgožatą ir atsistoju už jos. Ji įsikimba Emiliui į liemenį ir mes pajudame. Jaučiu, kad ir už manęs dar kažkas suformuoja sąstatą, moteriškos rankos apsikabina mane per liemenį, ir mūsų jau visas traukinys. Tik lenkas guli ant sofos, o ant jo bando užsisėsti valytoja.

Kamasutroje aprašytos 64  pozos. Aš savo gyvenime naudoju tik keturias penkias. Dabartinė, vilko poza, patenka į mano naudojamų sąrašą.

Pamirštu žmoną. Ir dukrelę. Ir šeštą punktą.
Ant Emilio užpakalio pastebiu didėjančią širdelės formos lūpų dažų dėmių mozaiką. Jaučiu, kad ir ant mano užpakalio bandoma kažką pavaizduoti.
Mes judame, bet neskubame baigti. Ne toks yra tikslas. Tikslas pasiekti 18*. Išgirstu galingą nedarnų akordą, tai kažkas atsisėdo ant pianino klaviatūros. Prasideda aimanos ir dejonės. Kažką lenkiškai murma lenkas. Jo tonas gana piktas. Matau, kaip jis apverčia savo auką, užverčia jos kojas sau virš galvos ir su įniršiu stumia valytojai savo lenkišką integralą. Ta vaitoja. Man kažkodėl visa tai susiveda į istorinę lenkų neapykantą lietuviams. Okupacija. Integracija. Asimiliacija. Nuo viso to susijaudinu ir baigiu anksčiau laiko. Lenkas baigia tuo pačiu metu. Jis žiūri į mane ir šypsosi kaip nugalėtojas. Bandau vaidinti, kad aš dar distancijoje, bet Malgožata netikėtai atsisuka į mane ir demaskuoja mano vaidybą. Mes baigėme vieninteliai pirmi, todėl dar turime laukti kitų. Taip nervina ta šypsena, kad pamirštu paklausti Malgožatos, ar jai patiko. 
Ramybės neduoda ir 6 punktas. Pakeisti nieko negaliu, belieka guostis, kad tai mokslo labui, bet palengvėjimas neateina.

Atsitiktinai pažvelgęs į langą pamatau ateinančią Mildą. Emilis taip pat ją pamato ir susijaudinęs ima greičiau judėti. Malgožata jos nemato, nes stovi atsisukusi į mane. Viliuosi, kad Čaplikas ir lentelė „Intelektualinė evakuacija“ ją sulaikys, bet po poros minučių durys prasiveria ir Milda sustingsta tarpduryje. Matyt, neradusi sekretorės nusprendė pereiti per kabinetus ir laboratorijas. Surado. Gręžiuosi į ją vis dar laikydamas Malgožatą už liemens, mūsų akys susitinka, stengiuosi suteikti savo žvilgsniui atsiprašančią išraišką, bet turbūt nevykusiai, nes vyriausybė apsigręžia ir išbėga. Lenkas dar bando išlementi kažką panašaus į „pasilik, jis ir ją asimiliuos“, bet kol rinko lietuvišką tekstą, jau nebuvo kam jį adresuoti, tad nutraukia savo agitaciją jos beveik ir nepradėjęs. Girdžiu kaip Albinas šaukia nubėgančiai vyriausybei, kad tai visai ne tai, ką ji pagalvojusi, bet ta nesustoja ir matau ją vėl kieme ryžtingai matuojančią mūsų kiemą savo pusės metro ilgio žingsneliais. Albinas irgi išlekia į kiemą, čia stabteli svarstydamas ką rinktis, vyriausybę ar eksperimentą, renkasi mokslą ir grįžta pas mus.
Apžvelgiu kolegas ir matau mus visus Mildos akimis: akiniuoti, ištysę, iškrypę, sulinkę,  nuplikę, liesi (išskyrus lenką, kuris, matyt, nesigilino į mokslus, daugiau dėmesio skyrė kūno kultūrai, ir vyr. buhalterį, kurio solidus pilvukas akivaizdžiai liudija kitokias  pajamas nei mūsų) - mokslo žiurkės, primenančios nežinomo branduolinio karo aukas, gyvi skeletai, nusprendę laisvą valandėlę kolektyviai pasibarškinti. Suprantu Mildą ir ją pateisinu.

Esame prislėgti savo nuopuolio, todėl paskubomis išeiname į namus.  Dar kartą ignoruoju savo žmoną. Jau kelintą kartą.

Kitą rytą visi vyrai Emilio esame sukviečiami į pasitarimų kambarį. Penktadienis, paskutinė darbo diena. Emilis raukydamasis ir rinkdamas žodžius informuoja mus, kad eksperimentas su moterimis turi trūkumų:
pirma, vyrų kontingento mes nesutaupome, nes vis tiek reikės paleisti antra tiek vyrų, kurie toliau dulkintų tas pačias moteris, kai pirmieji jau bus išsisėmę;
antra, mėnesinių dienos ir galimas atsitiktinis nėštumas pastoviai retins darbuotojų gretas. O kur dar dekretinės atostogos, pašalpos vaiko išlaikymui ir panašiai;
trečia, papildomos išlaidos kontraceptinėms priemonėms.
Gi vyrams negresia mėnesinės ir nėštumas, tad pravaikštų ir išlaidų prezervatyvams, kūdikiams nebus. Dėka to sutaupome (jis pasako skaičių, bet aš neįsidėmiu, mane išpila šaltas prakaitas). 
Todėl, tyliai užbaigia Emilis, turime dulkinti vienas kitą.

Stoja ilga tyla. Pirmas atgauna amą Albinas ir entuziastingai puola sveikinti Emilį. Girdi, iš tiesų, kaip paprasta ir genialu, sperma utilizuojama, vyrai pasikeisdami vienas kitą barškina, čia, aišku, nieko asmeniška, pabrėžiu, viskas mokslo labui, rezultatas pasiekiamas minimaliomis sąnaudomis, Vyriausybė neabejotinai bus patenkinta, mes gausime premiją. Kadangi penktadienis, tai siūlau nedelsiant ir pradėti.
Matau kaip lenkas pirštu rodo į save ir mane, bet aš papurtau galvą ir sakau, kad mes jau susitarę, linkteliu į Emilį. Emilis patvirtina, taip, ir tada aš dar nesumoju, kad dulkintis geriau ne su savo geriausiu draugu, bet iš kur tuo metu aš galiu žinoti.
Albinas pasiūlo moterims baigti darbą 12 valandą ir eiti namo. Tos labai apsidžiaugia ir jau 11 valandą lieka vieni vyrai. Prigrasome Čapliką nieko neįleisti ir patys pakabiname lentelę „Intelektualinė evakuacija“.

Dvyliktą valandą pradedame. Visi susiskirstę į poras ir matau, kad lenkui liko tik vyr. buhalteris (58m.).  Jis patupdo buhalterį ant sofos, spjauna jam ant užpakalio, po to pirštais įtrina seiles į kasos langelį ir įkiša savo integralą pasiimti atlyginimo. (Pagalvoju apie direktorių, kuris pabėgo į Argentiną, ar jis irgi sutiktų mokslo labui, kad jį asimiliuotų ūkvedys?)  Aš darau tą patį su Emiliu, tik mes stovime prie lango kaip ir vakar. Dabar jau suprantu suklydęs - juk frazė fuck you nesakoma  draugams. Matau kaip iš skausmo įsitempia Emilio kūnas, bandau pasakyti, kad čia nieko asmeniško, tik eksperimentas, mes mokslininkai, be to, tu pats tai pasiūlei, nors puikiai žinau, kad Emilio neguodžia mano žodžiai (aš ir pats netikiu tuo, ką sakau), ir, atėjus metui, jis atkeršys man dar žiauriau, todėl nusprendžiu iš savo bandymo išspausti kuo daugiau, įsikimbu viena ranka į jo plaukus ir atlošiu galvą į save, akyse matau neapykantą, skausmą ir keršto pažadą, laukiu, kad imtų dejuoti, bet sukandęs dantis jis kenčia ir nesuteikia man to malonumo, tada pastebiu savo rankoje kažkokiu būdu atsiradusią akmens anglį (dar dulkindamas Malgožatą pagalvojau, kad būtų gerai anglimi jai nupiešti ką nors ant baltos nugaros) ir imu ja rašyti Emiliui ant kūno C raidę, daugybę C raidžių, nelyginant akmens anglį vieną po kitos kraunu ant baltos Emilio nugaros ir netrukus ji visa pasidengia juoda akmens anglimi, net sulinksta nuo svorio, tik užpakalis lieka baltas, tada vėl įsikimbu į plaukus ir tąsau, tąsau geriausią savo draugą, vis laukdamas kol jis paprašys pasigailėjimo.
Mes visi taip įsitraukę į eksperimentą, kad nepastebime pasirodžiusios Mildos (Čaplikas vėl nesugebėjo pasipriešinti vyriausybei), ji stovi tarpduryje ir šįkart nebėga, bet nustėrusi stebi, ką mes darome, galų gale nesulaukusi jokios mūsų reakcijos, lėtai nueina. Jos niekas nesiveja šį kartą, nebando paaiškinti.

Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis homoseksualūs vyrai gali sudaryti nuo 1 iki 17% visų gyventojų. Paprastai, vyrai, dulkinantys vienas kitą, yra vadinami pederastais.
Mūsų institute tokių dabar yra jau beveik visas 100%.

Galų gale eksperimentas baigiasi ir mes išvargę išsiskirstome kas sau. Albinas skuba surašyti išvadas ir prieš išsiųsdamas supažindina mus su jomis:
a) trečias variantas pasiteisina – temperatūra pasiekiama net aukštesnė, nei antruoju bandymu, materialinių išlaidų jokių;
b)  bedarbių skaičius Lietuvoje apie 300 000, tame tarpe beveik pusė jų vyrų, todėl siūloma atleisti tokį kiekį vyrų, kiek yra bedarbių moterų ir jas  įdarbinti į vyrų vietas, o atsilaisvinusius vyrus  ir jau esamus bedarbius pakviesti į savanorišką butų šildymo programą. Tokiu būdu būtų išspręsta bedarbystės problema, susitaupytų lėšos, skiriamos bedarbių pašalpoms, o savanoriams šildytojams  reiktų parūpinti apmokėjimą iš ES programinių fondų lėšų, tarkim, užimtumo skatinimo, kultūringo laisvalaikio leidimo ir kitų;
c) 300 000 bedarbių vyrų šildymo laikotarpiu aštuonias valandas tuomet, kai gyventojai yra išėję į darbus, t. y. trečdalį paros laiko, pajėgtų apšildyti  300 devynaukščių namų (po 1000 namui), tokiu būdu sutaupytų dabar esamas šildymo išlaidas tiems namams vienu trečdaliu. Ekonominis efektas galėtų siekti, ir Albinas pamini kažkiek milijonų litų, bet aš jau nesiklausau.
Ataskaitą į Vyriausybę nuneša ūkvedys.

Negaliu atleisti sau, kad nebuvau toks kantrus kaip Emilis ir dejavau, aimanavau, kaip kokia pasileidusi boba. Mes nesikalbame. Mes neiname kartu į barą.

Dar kartą užsisuku į sieną. Žana sako:
Ilgiau taip tęstis negali. Viskas, rytoj einu skirtis.

1, 2, 3, 4, 5, 6, žodžiu, visi 10 punktų.

Žana yra Hana. Aš nesakau jai, kad rytoj šeštadienis, tiesiog pagalvoju, kokią užduotį Milda atneš pirmadienį.