Iš ciklo „Ugnimi ir aistra“ Priepolis

Aš žmogų nuskriaustą mačiau,
tačiau pro šalį tyliai praėjau...
Užvaldęs pyktis, kerštas toks nuožmus,
jog skriaudžiame silpnuosius - moteris, vaikus...

O taip! Iš savanaudiškų tikslų
mes šokame kankaną su pykčiu,
apsvaigę toj euforijoj žiaurioj,
su velniu dalyvaujame puotoj.

Ir plakame kaimynus - jaunus ir senus,
liežuviui darbo buvo ir dar bus...
Ramybės savo sielai nerandi
ir pykčio baimę degtinėj skandini...

Kas išvaduos iš tos keistos duobės?
Kas ranką šitam nedorėliui išties?
Kas kryžiaus kelią šį pakeist norės?
Ar akys meilės šviesą dar regėt galės?