Negraži pelėda (9)

                            Besarmačiai

                                              Jūs - žmonės!
                                              Jums tikriausiai visko reikia?
                                              Prašom.
                                              Naudokitės mano širdimi.

                                              Tiktai nežaiskite su ja.
                                              Su širdimi žaisti negalima.
                                              Jeigu jums reikia -
                                              Galite sužeisti...

                                              Aš norėjau pasakyti –
                                              Jeigu Jums nuo to
                                              Bus lengviau.
                                                                (Alfonsas Jocys)


    Saulės nesimatė, bet žinojau, kad ji patekėjusi, o žmonai, pagyrusiai mano giedočiaus talentą, tariau:
    - Buvau sumanęs šnektelėti apie Akligatvio pirmeivius, bet taip neatsitiko. Keista! Ir kad  giedojau, ir kad varduvininkai nepasirodė. Niekuomet taip net netyčia nesitaikė. Ką tai galėtų reikšti, a? Matyt, Dievas vėl kažkur buvo susitikęs su Šėtonu. Vėl rodo jam savo stebuklus.
    Žmona kilstelėjo galva, paieškodama žvilgsniu  akių ir, nieko netarusi, leidosi laiptais žemyn.
    - Deja, aš ne Jobas, motin.
    - Apie ką tu?
    - „Viešpats man davė, Viešpats ir atėmė. Tegu būna vardas Viešpaties pagarbintas“. Bet taip ne aš, o Jobas. - Ir numesdamas jai senus užrašus: - Gaudyk! Tai kažkas, ką jau užmiršęs ir, regisi, reikia atsiminti, kad neatsitiktų taip: „arti  bažnyčia, toli Dievas. „ Nenorėčiau, kad taip atsitiktų
    - „Dieve, duok iš pono ubagą, ne iš ubago poną, - atsiduso.
    - Kaip, kaip? Pirmą kartą girdžiu, - patiko išgirstas priežodis, bet jaučiau, kad į dieną su saulės patekėjimu įeina kuklūs, bet ne kasdieniai nutikimai. Atverčiau „Lietuvio kalendorių“, norėdamas geriau vardais įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą labai temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalendoriuje juodu ant balto parašyti varduvininkai ir sakau gi, neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo rytas, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai... Ar ne besarmačiai? O juolab, kad ir diena verta netgi didesnio dėmesio. Dar vis įsiklausydamas viliuosi, kad jie ateis ir net galvoju, kokius priekaištus reikės pasakyti, kad neatėjo į tradicinį saulės pasveikinimą, bet, deja, deja... O kalendoriau įrašai tokie, kad jie nepeiktini jau vien dėl to, jog sąžiningai painformuoja, kad tais metais, kai gimiau „Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kur įvyko iškilmingas paradas sostinės atgavimo proga. Vilnius ir Vilniaus kraštas po 19 metų trukusios lenkų okupacijos sugrįžo Lietuvai. Ir toliau lyg kalendoriaus leidėjos Danutės Balsytės ranka: Vilniaus žygis - didingas mūsų tiesos laimėjimas, o kad būtų įtaigiau, prisiminta, kad, girdi, 1940m. „Karių kalendoriuje“ buvo rašoma: „ be gerai ginkluotos ir pasiryžusios  kariuomenės  mes nebūtume į  Vilnių atėję ir nebūtume galėję jame pasilikti. “
    Iš patirties neblogai žinau, kad diena, kurioje gyveni, užglaisto praeities regėjimus, mintys atslūgsta. Galėjau būti tikras, kad taip atsitiks ir man. Juolab, kad joje susikaupė persikraustymo į  Naujininkus darbeliai, kurių jau negalima buvo atidėti.
  - Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Tadas, ir Simas, ir Judas... Visas Simajudas ir net daugiau, - pašaipiai gelia žmona, suvokdama, kad dar vis apsikabinęs mintimis neatėjusių varduvininkų ir matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį man jau nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotais, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir, prašau - visas sunkvežimis.
    - Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman, - vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi ne besarmačiai, a?
    - Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Taip pat ir sarmata.
    - Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten  - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti – abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
    - Iš kur žinai?
    - Argi tau reikia pasakoti? Pasąmonės pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą, nelietuviškai parašytas. Vienas žodis – „bukietas“ ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi „Lietuvių kalbos žodyne“ išgirsti, kaip dainuoja: „ Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį“.
    Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau – su kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu. 
    - Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai darbe miegu, - pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotojas. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
    - Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą - neužtruksi.
    - Ir tada nesiruošiau į jas, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet  nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
    - Atsimenu tą  bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileidžiam pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo —
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę...
          („Bukietas žmonai“) 2009-01-01

    Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
    - Ačiū.
    - Ką?
    - Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių. Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti – sugrįžk, akimirka, bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
    -Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas  suprasti, ką pasakiusi: - Nežinau, kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus nežinia kur. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda  pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nenorėjau galvoti, ar turėjo jis tokią pasirinkimo galimybę.
    - Ar neatrodo, kad mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O taip arti vienas kito. Greitai penki dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
    - Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
    - Tu – ką, jaunuoli? Ar mane vyru nelaikai?
    - Ne toks jaunas, o ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
    - Meškerę? Na, žinoma.
    - Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
    - Ko gero, - pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
    - Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga Maksimos parduotuvė.
    - Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten,  Naujininkuose ir pailsėsime.
    Linksmais nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.
*****