Laiškas laikui

Bangos dūžta ir ritasi į krantą, vėjas pusto bežades smiltis, pilkas horizontas susilieja su vandenyno toliais. Tylūs siluetai slenka bekraščiu paplūdimiu. Staiga vienas atsiskiria niuo minios ir atsivėdėjęs tarsi bando kažką sviesti, bet po akimirkos suklumpa ir parkrenta. Baltą gniužulėlį pasičiumpa gūsis ir begalės gilių akių palydėtą iškelia į padanges.

Dienas keičia naktys, vienišas esi prieš jas,
nejaugi ašarą nubrauksi, pajutęs kitų kančias.
Turėjai nevieną ją ir nevieną jį matei,
žvelgdamas į smėlėtą kelią prisiminimais žaidei.

Tereikia nuversti dogmas ir išraut jų šaknis,
ar tapsi tu valdovu, jei tarnai tavęs neklausys?
Gyvenimas ne tau juk duotas ir mintis amžina,
kol gyvas nors vienas keleivis, tu mylėsi mane.

Šnarėdamas bėga smėlis iš sugniaužtų rankų. Smiltelės švelniai čeža liesdamos sulankstytą popieriaus lapą. Nesuskaičiuosi smėlio, nerasi prasmės keliamo klausimo: kas esi ir kuo ketini tapti.