Sapnas drugelio gyvenimui

Drugelio gyvenimas trunka tik dieną. Vien šios trukmės pakanka užgimti jausmams, kurie tęsiasi metų metus. Tu mano sapnas, sapnuojamas tiek būdraujant, tiek įmigus. Tu pergalėjai praeitį ir vis dar esi šalia, be galo laukiamas, intensyviai ieškomas, šaukte šaukiamas mano akių, klausos, pulso... Ar tai tu? Ar tai mano laukimas... laukimas, laukimas... Nesiliauju tavęs laukusi, kad ir kas. Nors tvirtai žinau, kad net jei kažkokiu stebuklingu būdu mano išglostytas svajas pasigautų likimas ir jas išpildytų, juk aš tavęs nebepriimčiau. Tai būtų leistina tik kitame gyvenime, alternatyviame pasaulyje, ir mano troškimas toks nepermaldaujamas, kad net toks variantas atrodo įmanomas ir geistinas, ir aš... laukiu... Ieškau, žvelgdama pro autobuso langus, dairydamasi į kitas mašinas, akys klaidžioja po gatves, šaligatvius, perbėga praeivius, besišnekučiuojančius... Tu – čia, nes aš tavęs laukiu. Kartais baisu net žvilgsnį pakelti, lyg tavasis artumas staiga taptų neišvengiamas čia, dabar, arti. Skęstu spėlionėse, koks bus mūsų susitikimas. Ilgstu tavo žvilgsnio, dosniai besišypsančio ir paliudijančio tikrumą, kuriuo įtikėjau ir kuriam atsidaviau paraginta kažkokios vidinės kvailybės, pražūtingo užsimiršusio užsisvajojimo. Jaučiu, kaip kvėpuojam drauge. Tampa ramu ir viskas nuščiūva, nes visa, kas buvo mūsų gyvenimuose, vedė į neklystamą artumą. Ar galiu tave išrašyti? Kaip man tave išsvajoti? Kuo labiau man tavęs reikia, tuo labiau trošku nuo noro, kad ir tau reikėtų manęs, net man to nežinant.
Kartais tu išnyksti. Kartais regiu tave nykstant, kai imu vaizduotis tavo kasdienį gyvenimą, tavo ėjimą į darbą, važiavimą apsipirkti, vakarą su mergina, savaitgalius su draugais. Regiu, kaip tu tolsti, nyksti, ir susilieji su visa aplinkine minia, ir galiausiai jaučiuosi atgavusi save, atiduota sau.
Bet tu vėl mane pavagi. Imi skverbtis į sapną, įsiterpi į dieną, imi lydėti pasivaikščiojimuose, įsitaisai šalia prie knygos, kol galų gale nematoma savo esybe sudarai trejetą: aš, jis ir tu. Kad ir kas – tu čia, ir man tavęs reikia taip pat stipriai. Geismas perskaustas liūdesio, gilaus ir tamsiai mėlyno lyg užgesti bijantis rugpjūčio dangus. Aš aidžiu tavimi. Kurstu nuo tavęs. Sukasi galva – tu čia. Prisiverčiu ir svarstau, kas mane taip nejučia įkalbėjo šiai hipnotiškai tavęs ilgėjimosi savižudybei. Protarpiais prisiekiu suimti save į rankas ir niekada, niekada niekada, nieku gyvu, jokiais būdais daugiau nebesisupti šiose pamišėliškose sūpuoklėse, tik... po mūsų susitikimo... Jausmai tyli dienų dienomis, tačiau galiausiai vis tiek užlieja, įsisiūbuoja, kunkuliuoja, verda, lyg kurstomi iš po žemių kažkokio nuožmaus juodojo Amūro... Noriu išgauti iš beveidžio likimo patvirtinimą, kad buvo teisūs visi sutapimai, visi suskaičiuoti atsitiktinumai, visa nujaustoji būtinybė. Nerimstu, negaliu liautis laukusi, lyg nematomose dievų knygose būtų neištrinamai išraitytas mūsų susijungimo pažadas. Noriu susigrąžinti tą negimusią, bet prasidėjusią mūsų santykio gyvybę, kuri man visada buvo daugiau, nei ji iš tikrųjų buvo. Mūsų su tavimi gyvenimai tik prasilenkė, bet kaip man liautis tikėjus, kad prasilenkta tik tam, kad būtų susitikta vėliau, užtikrintoje ir mūsų jau laukiančioje baltu smėliu ir sodria šviesa švytinčioje amžinybėje... Ar galiu tave išrėkti? Ar yra tokia šalis, kurioje pajusčiau, kad nuo tavęs išsilaisvinau, ar bent pabėgau? Ar įmanoma mintyse nebeskaičiuoti tavo buvimo šalia tikimybės, ar vienas šansas iš milijono kada nors liausis atrodęs tikėtinu?.. Paširdžiuose užsiliepsnoja išsekimo ir nusivylimo karštis. Tikrovės jau senai nebėra. Nebėra ir tavęs. Blaškausi tarp-būtyje, tvirtai neigdama tave protu ir beatodairiškai ieškodama širdimi, kad ir savo paklaikusios pasąmonės prieigose. Tad aš laukiu. Man reikia, kad tu būtum. Tarsi užkerėto įkvėpimo pagauta atnašauju savąjį gyvastingumą permatomoms svajonėms, lyg mane baustų likimo audėjos už tai, kad per ilgai užsižaidžiau su akimirksnio užgaida, ir kad padariau tai, ko neturėjau padaryti, lengvabūdiškai trumpam – tik trumpam – išklydau iš man nubrėžtojo tako ir kelioms akimirkoms prisiliečiau prie nežinomo, tolimo, metafiziškai be priežasties a priori išsiilgto tavęs. Tam... kad ilgėčiausi visą likusį savo gyvenimą... Saldu nuo jausmo, kad trumpą mirksnį tu buvai tik mano, nuo tavo žodžių, trumpam virtusių mano svajonių materija, vaisku nuo išsipildymo šviesos, pervėrusios mūsų buvimo minutes akinančia blykste. Aš – šių vidinių potyrių nuotraukų muziejus. Mano širdies koridoriai perpildyti šios angeliškos galerijos, šių metų metais atmenamų ir dėkingumo užliejamų centimetrų, kurie mus ne skyrė, o jungė, kai buvome vienas šalia kito, ir nereikėjo nieko daugiau. Nepaisant to, kad tavęs neturėjau, o tik pasivogiau...
Aš tuščia, many aidi tavo buvimo pėdsakai, dvasioje ūkauja skersvėjai, vaiduokliškai bardamiesi ir burnodami, jog viskas turi savo kainą, ir kiekvieną tamsiausią sielos valandą laukdama skaistaus užsimiršimo ryto aš išpažįstu šį paklydimą visais man žinomais žodžiais, maldomis, mantromis, kol tu virsti šnabždesiu mano lūpose ir aš tave išsakau, išsakau, išsakau... Pasakyk man, kad tu – tai tik tu.