Ten

Ką tu matai, lyjant lietui? Sakai, verkiantį pasaulį. O aš matau sunkius lietaus lašus, girdžiu garsus griaunančius tylą ir sprogdinančius mano gyvenimą į daugybę mažų dalelyčių. Delionė, kurios nebesudėlios jokia patirtis. Supranti, aš nesvajoju. Seniai paslėpiau svajones, nužudžiau jas ir užkasiau beribėje erdvėje.  Kastuvą išmečiau, kad nekiltų noras iškasti jų atgal. Tikiuosi, jis neturi kojų, jis negrįš, kaip grįžta praeities klaidos. Supranti. Aš nenoriu, kad jos grįžtų. Aš nenoriu matyti pasaulio tavo akimis. To jau atsikandau. Dantys atšipo. Ten, kur tu regi spalvas, aš regiu sulaužytą teptuką, kur tu matai gėrį, aš įžvelgiu egoizmą. Ten, kur tu tiki, kad yra pasaka, aš žinau, kad Raudonkepuraitė padaugino tablečių. Tu gyveni pasaulyje, kuriame tik narkomanas gali būti laimingas. Apkvaitęs ir nesuprantantis, kad visa tai – iliuzija. Aš realistas. Jei mane muša – skauda, ir nesitikiu, kad bus geriau. Jei aš mušu – neatgailauju. Tiesa, aš irgi buvau, kur ir tu. Mane iš ten išvijo. Išvijo už tai, kad žudžiau…Tai kas netikra. Tik nežinau ar tai mano kaltė, juk tai, kas netikra, žudė ir mane. Tačiau kaltas gali likti tik vienas. Šį kartą buvau aš. Ar kitas būsi tu?